Chuljeta
(Julieta)
Nuo ryškių spalvų į kalnus
Nuo ryškių spalvų į kalnus
Režisierius Pedro Almodóvar
Scenarijaus autoriai Pedro Almodóvar, Alice Munro
Operatorius Jean-Claude Larrieu
Vaidina Adriana Ugarte, Rossy de Palma, Emma Suárez
2016, Ispanija, 99 min. Platintojas Lietuvoje „A-One Films“
Ir, nors režisierius teigia, kad šiame filme nėra humoro, Chuljetos istorija gali kelti šypseną – pirmąjį dienoraščio sakinį apie neramią naktį seka į traukinio langą atsitrenkianti medžio šaka, tarsi būtų primityvi iliustracija. Nepanorusi kalbėtis su melancholišku pagyvenusiu vyriškiu, prisėdusiu šalia, Chuljeta palieka kupė ir traukinio bare susiduria su kitu vyriškiu – seksualiu žveju Chuanu. Jie užsižiūri į už lango šuoliuojantį elnią, tačiau mistinę nuotaiką ir nerimą dėl elnio saugumo išsklaido Chuljetos komentaras, esą elnias traukinio nebijo, jis lekia pas patelę, nes užuodžia jos kvapą! Tampa akivaizdu, kuo baigsis ši nauja pažintis – naktis bus aistringa. Chuanas taps Chuljetos dukters tėvu ir vyru. Pankiška devintojo dešimtmečio stilistika ir kadre nuolat dominuojančios sodrios, pirminės spalvos – raudona, mėlyna ir geltona – tarytum byloja, kad Chuljetos sekama istorija yra „paryškinta“, lyg būtų literatūrinė jos gyvenimo versija – ir tai nė kiek nestebina, juk Chuljeta dirba literatūros mokytoja ir mėgsta graikiškus mitus.
Nesileidžiant į Chuljetos gyvenimo įvykių atpasakojimą galima būtų teigti, kad labiausiai ją blaško suvokimas, jog ji nesupranta gyvenime sutiktų žmonių ir savo artimųjų: keleivio savižudžio traukinyje, jauną meilužę į namus atsivedusio tėvo; savo vyro, jai išvykus miegančio su drauge; ją palikusios dukters. Netikėtai atsiskleidžiančios ją supančių žmonių poelgių detalės verčia ją jaustis svetimą. Filmo kadrų nepaliekančios pirminės spalvos tampa ir filmo veikėjų metafora – iš geltonos, raudonos ir mėlynos galima būtų sumaišyti visas įmanomas spalvas ir tonus, tačiau jos nesimaišo, lieka grynos, pirmapradės, nepažinios. Ir pati Chuljeta tokia – Lorenzas konstatuoja nežinantis jos praeities, tačiau gerbiantis Chuljetos apsisprendimą ją slėpti. Ji nori, kad vyras ir toliau nesikištų. Netikėtas dukters išėjimas ir pačią motiną priverčia suvokti, kad apie savo vaiką ji iš esmės nežino nieko. Ši fundamentali atskirtis yra pagrindinis filmo istorijos skausmo ir siaubo šaltinis.
Tamsiai atmosferai kurti režisierius pasitelkia ir intertekstą. Chuljetos mįslę siekiąs įminti, ją paslapčia sekantis Lorenzas save lygina su amerikiečių psichologinių trilerių rašytojos Patricios Highsmith personažais. Pagal vieną šios rašytojos romaną Alfredas Hitchcockas sukūrė filmą „Nepažįstamieji traukinyje“ – jį primena Chuljetos susitikimas su melancholišku nepažįstamuoju traukinio kupė. Tačiau už įvairius reveransus stiliui ar vaizduojamam laikotarpiui šiame filme svarbesnis yra laipsniškas ėjimas nuo ryškių spalvų ir personažų išskirtinumo vaizdavimo prie tų pačių personažų kasdienybės, psichologizmo. Gyvenimo gūsių išvargintą Chuljetą filmo viduryje ima vaidinti vyresnioji aktorė. Tokį sprendimą režisierius aiškina nuostata, kad jokia jauna aktorė neišreikš gyvenimiškos patirties, kurią turi penkiasdešimtmetė moteris. Senstantys, žylantys, klumpantys filmo personažai, siekiantys rasti kelią atgal vieni pas kitus, pamažu įgauna ir antrinių spalvų – atsiranda violetiniai, žali jų drabužių atspalviai, o paskutiniuose filmo kadruose pasirodantys kalnai tartum simbolizuoja susitaikymą ir grįžimą į ramesnį būvį, galbūt net vidinę Itakę. Tokia filmo pabaigos situacija gali skambėti nuobodžiai ir pernelyg brandžiai, tačiau pagal tris kanadiečių rašytojos Alice Munro apsakymus sukurtame filme įvykių ir įtampos tiek, kad jos galų gale neišvežti į kalnus būtų tiesiog nelogiška – nebepakiltumėte iš žiūrovo krėslo. O sėstis į jį verta.
