Geras laikas
(Good Time)

Jiems pavyko. Visą filmą režisieriai neleidžia nė atsikvėpti. Tik „Gero laiko“ prologas ir epilogas duoda kiek pailsėti. Viskas, kas tarp jų, primena kruviną, žiaurų, absurdišką ir negailestingą non-stop techno vakarėlį ant beprotybės ribos. Ne tik dėl puikaus garso takelio.

Tačiau režisieriams pavyko ir dar kai kas. „Geras laikas“ yra filmas, kuris neimituoja, o iš tiesų yra tikras šio laiko kūrinys, savotiškas grynuolis. Nepailstantis trileris, kuriame nerasi jau pabodusio žaidimo tam tikro žanro kanonais ir citatų iš šlovingos kino praeities. Broliai Safdie laužo nusistovėjusias žanro normas be deklaracijų, jas tiesiog ignoruodami, kurdami savo. Kitaip tariant, daro tai, kas būdinga šių laikų kūrėjams.

Paprastai matome vienišą kovotoją, kuris, nepaisant negandų, siekia savo tikslo kone tiesia trajektorija. Čia Roberto Pattinsono vaidinamas Konis blaškosi bei yra blaškomas, kol galų gale pasidaro net nebeaišku, ko ir kodėl siekia. Pagrindinis herojus patenka į tokias situacijas, kurios verčia imtis už galvos (nesinori atskleisti detalių nemačiusiems), o kartais – tiesiog garsiai juoktis ir nerimauti vienu metu.

Maža detalė čia gali išaugti į svarbų naratyvo vingį ir visiškai pakeisti įvykių eigą. Eiliniuose trileriuose to niekada nepamatysime, nes banalybių režisieriai nepasitiki žiūrovo galimybėmis įsijausti į chaosą ir jo diktuojamus žmogaus pasirinkimus. Broliai Safdie žongliruoja žiūrovų galvose nusistovėjusiais elgesio modeliais ir scena po scenos juos laužo, taip sąmoningai kurdami chaosą ne tik ekrane, bet ir žiūrovo sąmonėje.

Tačiau šiuolaikinis trileris – ne vienintelis šio pasakojimo diskursas. „Geras laikas“ pradžioje ir pabaigoje įrėmintas dviem sąlygiškai iš konteksto iškrentančiomis scenomis.

Pradžioje matome, kaip psichinę negalią turintis (panašu) Nikas (Benny Safdie) bando atsakyti į paprastus, matyt, psichologo užduodamus klausimus, pavyzdžiui, ką reiškia: viščiukus skaičiuoja rudenį ir pan. Nikui šie klausimai labai sudėtingi, kone neįveikiami, jis nesupranta jų reikšmės ir akivaizdžiai nervinasi, nerimauja, pyksta.

Pabaigoje Niką vėl matome ten pat. Šį kartą jis yra kartu su kitais psichinės ligos (panašu) kamuojamais žmonėmis. Jiems visiems pasiūlomas žaidimas: jei kažkas patinka ar yra kažką darę – pereiti iš vienos kambario pusės į kitą. Tuomet mes iš arti stebime Niko veidą – sutrikusį, bandantį suprasti, susigaudyti. Šie paprasti klausimai jam tarsi sudėtinga mįslė, kurią reikia įminti.

Regis, taip režisieriai bando mums perteikti, kas žmogaus galvoje, kai jam užduodamas klausimas. Tai lyg to momento, kai bandai susigaudyti, atrasti logiką tame, kas tau atrodo visiškai nelogiška, personifikacija. To jausmo ir visiško nesusigaudymo įvaizdinimas.

Tai suponuoja ir Konio personažas. Savo broliui jis duoda akivaizdžiai nepakeliamas užduotis – plėšti banką, po to apsimesti, kad nieko nepadarė, po to – bėgti nuo policijos. Užduotis, matyt, panašias į „paprastus klausimus“.

Taip filmas verčia susimąstyti, ar kai galvojame, kad padedame, iš tiesų padedame? Kokius jausmus sukuriame ir patiriame, kai bandome išspręsti bet kokį klausimą ar problemą, kai patiriame stresą ir neįveikiamumą savo galvoje? Ką stresinėje būsenoje išgyvena garsiai ir greitai plakanti širdis?

Šis – paskutinis – klausimas veikiausiai nuskambėjo nepakeliamai banaliai, bet šių laikų pasaulyje, kai tiesioginę grėsmę patiria ne itin daug žmonių, tačiau pakankamai daug jų kasdien jaučia nerimą ir stresą eilinėse socialinėse situacijose, brolių Safdie sukurta jausmų personifikacija, papasakota šių laikų kalba, tampa labai aktuali ir reikalinga.

Tereikia įsivaizduoti (prisiminti) save, kai pamatome, jog skambina nepažįstamas numeris; kai darbo vakarėlyje pusiau pažįstamam kolegų ratui pasakome tai, ko niekas nesuprato; kai šokių aikštelėje (bare, parodoje etc.) žiūrime į mums patinkantį žmogų ir sprendžiame – prieiti ar ne; kai paskelbiame įrašą socialiniame tinkle ir tik po to suprantame jo dviprasmiškumą. Kas tuo metu vyksta mūsų sąmonėje, yra Konio kelionė „Gerame laike“.