Džonas Vikas 3
(John Wick: Chapter 3-Parabellum)

Tas, kurio neišvengsi


Režisierius Chad Stahelski
Scenarijaus autoriai Derek Kolstad, Shay Hatten, Chris Collins, Marc Abrams

Operatorius Dan Laustsen
Vaidina Keanu Reeves, Halle Berry, Ian McShane, Laurence Fishburne, Mark Dacascos, Asia Kate Dillon, Lance Reddick, Tobias Segal
JAV, 2019, 131 min.
Platintojas Lietuvoje „ACME Film“


Galima galvoti, kad „Džono Viko“ trilogija yra eilinis veiksmo filmas, kuriame nužudytųjų kūnai skaičiuojami šimtais, o pagrindinis herojus atsparus ne tik ginklams, bet, regis, pačiai mirties neišvengiamybei. Tokį naratyvą palaikyti ypač lengva nemačius nė vieno trilogijos filmo ir, vos išvydus plakatą, nurašyti filmą „popkornui“. Tiesą sakant, tokiu jį lengva palaikyti ir filmą pasižiūrėjus, tačiau taip žiūrovas praras pusę malonumo.

Pasižiūrėjus į „Džoną Viką“ plačiau, neužsisklendus diskurse „tokie veiksmo filmai tik vaikams“, galima įžvelgti naujos (ne atgimstančios, o naujos) mitologijos gimimą ir aiškiai pamatyti, kaip per pastaruosius metus pasikeitė kino žiūrovas, o kartu ir jį veikianti dramaturgija.

„Džonas Vikas“ nelaužo nusistovėjusių taisyklių, bet meistriškai prisitaiko prie visiškai išskaidytos šiuolaikinio žmogaus sąmonės. Režisierius Chadas Stahelskis sąmoningai modifikuoja trijų aktų struktūrą suteikdamas jai akivaizdžiai formalų pobūdį ir visą dėmesį sutelkia į procesą. Nei pirma, nei antra, nei trečia dalis (ypač, nes trečias kartas nemeluoja ir tarsi savaime žada katarsį) iš tiesų neturi pabaigos. Herojaus išbandymai nepasiekia atomazgos, nenusileidžia jokia uždanga, Dievas neatsiranda ex machina.

Priešingai. Keršydamas už savo šuns nužudymą ir automobilio vagystę pirmoje dalyje, grąžindamas skolą ir keršydamas už tai, kad buvo priverstas tai daryti, antrojoje ir gelbėdamas savo gyvybę nuo masinės medžioklės trečiojoje, Vikas ne mažina, o didina savo priešų skaičių. Kitaip tariant, norėdamas ištrūkti, jis vis labiau įsivelia į mirtiną ir sudėtingą žudikų pasaulio voratinklį. Mums įprastos dramos nėra.

Režisieriui laisvai interpretuojant veiksmo filmo žanro taisykles, pagrindinis herojus taip pat turi į jas savotišką požiūrį. „Džono Viko“ pasaulyje taisyklių apstu. Žiūrovas su jomis susipažįsta iš lėto ir neprikišamai, kartais yra tiesiog pastatomas prieš jų egzistavimo faktą (pasitikėjimas žiūrovu).

Džonas Vikas ir nuosekliai laikosi taisyklių, ir nuosekliai jas laužo. Abu dalykus daro nedvejodamas. Jis balansuoja tarp asmeninio ir pasirinkimo „iš viršaus“, tarp etikos ir moralės, tarp Dievo ir vidinio balso. Pasirinkimas priklauso jam. Kaip ir pasekmės.

Sudėjus tai su kvapą gniaužiančiu pagrindinio herojaus nemirtingumu, nenugalimumu, atkaklumu, kovingumu ir savotišku visagališkumu gimsta mitologija. Džonas Vikas iškyla kaip Likimas. Neišvengiamumo metafora. „Kas bus – tas bus“ įsikūnijimas.

Likimas turi paradigmas, jame galima užčiuopti tam tikrus priežasties ir pasekmės ryšius (pavadinkim juos taisyklėmis). Tačiau jis ne visada pasiduoda logikai, likimas neatsiejamas nuo kažko dieviško, antžmogiško, nevaldomo. Kaskart, žvelgdami atgal, galime stebėtis, kaip neįtikėtinai, regis, tikslingai jis (likimas) sudėliojo gyvenimą. Būtent kaip likimas skleidžiasi ir pasakojimas apie Keanu Reeveso vaidinamą personažą.

Džonas Vikas – šiuolaikinis superherojus. Jis nėra moralės kamertonas kaip Kapitonas Amerika ar šmaikštus egocentrikas, bet vis dėlto teisuolis Geležinis Žmogus. Jis neturi tokių dilemų kaip Briusas Veinas ir jo alter ego Betmenas. Jis apskritai neturi moralės ir gilaus vidinio pasaulio. Tai dar labiau sustiprina mitologinį herojaus pradą, nes dievai iš tiesų neturi daug niuansų, jie – aiškūs tam tikrų reiškinių įsikūnijimai.

Nesunku pagalvoti, kad visas pogrindinis žudikų pasaulis yra Olimpas, o Džonas Vikas – vienas iš dievų, kuris užsispyrė dėl, pavyzdžiui, Apolono iškrėsto pokšto ir nejučia susipyko su visais, tad pakeliui nusprendė nuversti ir Dzeusą. Ir atrodo, kad paprasti žmonės šiame žaidime nedalyvauja (beveik nematom civilių reakcijų ar mirčių). Jiems tai nepasiekiama, nors vyksta čia pat, prieš jų akis.

Kaip ir likimas. Jis visada šalia, bet kasdienybėje lieka nepastebėtas, slenkantis kažkur šalia, neįvardytas. Tačiau didelių įvykių akivaizdoje, lūžio momentu, jis pasirodo kaip neišvengiamas.

Kaip Džono Viko kulka. Kaip skola, kurios negali negrąžinti. Kaip prisiminimas, kurio negali ištrinti.