Skausmas ir garbė
(Dolor y Gloria)

Tai, kas svarbiausia


Režisierius ir scenarijaus autorius Pedro Almodóvar

Operatorius José Luis Alcaine
Vaidina Antonio Banderas, Asier Etxeandia, Leonardo Sbaraglia, Nora Navas,
Julieta Serrano, Penélope Cruz, Cecilia Roth, Raul Arevalo

Ispanija, 2019, 113 min.
Platintojas Lietuvoje „VLG filmai“


Ironiška, bet prieš pradėdama rašyti šį tekstą ilgai žvelgiau į baltą, tuščią ekraną. Gal įpareigoja režisieriaus dosnumas, gal kalta vasara, o gal tiesiog Pedro Almodóvaro „Skausmas ir šlovė“ – vienas tų retesnių atvejų, kai filmas giliai sujaudina ir ta jausmų kreivė sudaro filmo esmę, bet apie ją rašyti atrodo kvaila ir bergždžia.

Jau iš pradžios titrų gali spėti, kad naujasis Almodóvaro filmas kalbės apie kūrybos procesą – fone lėtai sūkuriuodamos maišosi dažų masės. Tos godžios spalvos – avietinė, turkio žydrumo, raudona – masina ir įtraukia, kartu hipnotizuoja ir gąsdina, rodos, gali jose įklimpti, paskęsti. Simboliška, kad filmas prasideda ne baltu popieriaus lapu – klasikine kūrybos baimės metafora, bet mirguliuojančiu, klampiu dažų ežeru. Juk pagrindinis personažas, senstantis režisierius Salvadoras (Antonio Banderas) nebekuria filmų ne todėl, kad išgyventų kūrybos krizę, be todėl, kad yra fiziškai (ir dvasiškai) priverstas sustoti. Tačiau kūrybos proceso automatiškai neišjungsi, nes viskas tampa jo medžiaga: vaikystės prisiminimai, kasdieniai įvykiai, paveikslai ir knygų eilutės pinasi į rišlią visumą, tarsi savaime tapdamos meno kūriniu.

Atrodytų, kas gali būti nuobodžiau – filmas apie šlovę pasiekusį, pasiligojusį režisierių, negalintį kurti filmų? Juk kiekvieno pasakojimo varomoji jėga yra konfliktas, bandymas pasiekti geismo objektą, įveikti kliūtis. Tačiau Salvadoro tikslas, kaip jis pats jį suformuluoja juostos pradžioje sutiktai aktorei (Cecilia Roth), yra tiesiog „gyventi“. Bet „Skausmas ir šlovė“ toli gražu nėra nuobodus, nes priverstinė pauzė priverčia Salvadorą permąstyti gyvenimą ir suvokti, kas jam svarbiausia. Iš pradžių atrodo, kad režisierius, apžvelgdamas savo biografiją, atsakinės į banalų klausimą „iš kur gimsta kūryba“, bet filmas netikėtai nuo kūrybos pereina prie platesnių klausimų: koks jausmas gyventi, kodėl verta gyventi ir ko reikia, kad būtum gyvas, o ne tiesiog egzistuotum.

Dvi pagrindinės filmo plotmės – vaikystės prisiminimai ir senstančio personažo dabartis. Jos labai skiriasi. Dabarties erdvė – ryški, bet tamsoka. Spalvingų paveikslų, vazų pilnas šiuolaikinio dizaino Salvadoro butas, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo, primena muziejų, tačiau dažnai skendi prieblandoje, nes kamuojamas migrenos režisierius slepiasi nuo saulės šviesos. Prieblanda ir dirbtinė šviesa suteikia filmui niūrių, tamsių natų. Almodóvaro nuorodos į tapybą žadina asociacijas su dailės tradicijomis, tarkime, olandų „aukso amžiaus“ gėlių natiurmortais, kur juodame, vėsiame fone iš vazų tiesiog virsta mėsingos, ryškiaspalvės gėlės, bet šią prabangą ir gausą gaubia savotiška mirties aura. Panašų įspūdį sukelia ir Salvadoro butas – spalvingas ir prabangus, tačiau be gyvybės. Knygų ir paveikslų gausoje viskas susiniveliuoja, atskirame kadre šmėstelinčio meno kūrinio reikšmė skęsta bendrame pertekliuje.

Vaikystės prisiminimų erdvė kitokia: ji skurdi ir pilna saulės šviesos, kurios užlietas pasaulis primena impresionistų paveikslus. Čia svarbi menkiausia smulkmena: „muilo žuvytės“, mamos su kaimynėmis traukiama daina, ola, kurioje su tėvais apsigyvena Salvadoras, nakvynė traukinių stotyje dviese su mama (Penélope Cruz). Prisiminimuose ryškus vanduo – tekanti upė ir joje skalbianti mama, šulinio vanduo ir juo besiprausiantis raumeningas statybininkas – pirmasis Salvadoro geismo objektas. Tekantį, tykštantį vandenį dabartyje keičia sterilus ir statiškas baseino vanduo, kuriame Salvadoras bando numalšinti nugaros skausmą. Lyginant su proziška dabartimi, kurioje iššūkiu tampa sėkmingai nuryti vaistus, praeitis įgyja pasakos, svajonės skonį.

Tačiau Almodóvaro filmas – ne apie vaikystės, praeities nostalgiją. Mano galva, jis kalba apie gyvenimo tęstinumo stebuklą: mes veikiame vieni kitų gyvenimus. Kulminaciniai ir labiausiai jaudinantys filmo momentai – tie, kuriuose praeitis magiškai susijungia su dabartimi, akimirkos, kai Salvadoras suvokia gyvenantis ne tik savo skaudančiame kūne, bet ir kituose žmonėse, kuriuos yra kadaise palietęs. Nors kinas yra didžiausia jo aistra, kur kas svarbiau ne jo sukurti filmai ir gauti apdovanojimai, bet meilės ir draugystės ryšiai. Todėl dėsninga, kad užuot citavęs ankstesnius kūrinius ir taip apibendrinęs savo – režisieriaus kelią (kaip Larsas von Trieras „Name, kurį pastatė Džekas“), Almodóvaras tiesiog pakviečia į filmą žmones, su kuriais dirbo nuo pat jaunystės – Banderasą, Cruz, Roth, kompozitorių Alberto Iglesiasą.

Muzika suteikia filmui gyvybės ir išryškina specifinę jo nuotaiką. Aistringą, dinamišką, su ryškiomis styginių ir pianino partijomis muziką vis pertraukia paslaptingas ir lėtas klarnetas. Jo garsai, rodos, atsispindi susimąsčiusiame Salvadoro veide. Banderaso vaidmuo „Skausme ir šlovėje“ neabejotinai vertingiausias – vien dėl jo verta pamatyti filmą. Salvadoras pabrėžtinai panašus į Almodóvarą – tie patys pasišiaušę, pražilę plaukai, spalvingi drabužiai, jo namai – tiksli Almodóvaro buto replika. Dėl šio panašumo iš pradžių net nejauku žiūrėti filmą, tarsi slapta stebėtum asmeninį tikro žmogaus gyvenimą. Bet filmas asmeniškas ne todėl, kad atskleistų intymias režisieriaus gyvenimo aplinkybes, bet todėl, kad režisierius perkėlė į jį savo jausmus. Banderaso vaidmuo daro įspūdį ne dėl panašumo į režisierių ar kitokios nei ankstesniuose filmuose kūno kalbos, bet dėl herojaus trapumo, kurį jis perteikia ekrane. Ko gero, įspūdingiausi tie kadrai, kuriuose stambiu planu matome Salvadoro veidą, klausantis kadaise mylėto Federico (Leonardo Sbaraglia) pasakojimo. Net nereikia nieko sakyti, – tokios iškalbingos aktoriaus akys ir raukšlelės. Rodos, Salvadoro oda tokia jautri ir plonytė, kad praleidžia į vidų visą pasaulį. Todėl jis ir gali tiek daug atiduoti.