Airis
(The Irishman)

Taip, tai 29 minutėmis ilgiau nei antras pagal trukmę šio režisieriaus filmas „Volstryto vilkas“ ir 28 minutėmis – nei pelningiausias (taigi ir žiūrimiausias) pastarojo meto filmas „Keršytojai: pabaigos žaidimas“. Faktas: tai ilgiausias „meinstrymo“ filmas per pastaruosius dvidešimt metų.

Ir filmas, kuriam niekas nenorėjo duoti pinigų. Taip, kino studijos nenorėjo duoti pinigų Scorsese’i! Kol 160 milijonų neatseikėjo „Netflix“ vadovas. Kai režisierius buvo paklaustas, kodėl sutiko kurti filmą būtent šiai platformai (juk tuomet kino teatre filmas nebus rodomas), jis atsakė stulbinamai nuoširdžiai: „Jie davė pinigų ir laisvę.“

Laisvę neskubėti ir nebandyti patikti. Žiūrint „Airį“ ta laisvė jaučiama labiau, nei bandant įsigilinti į kokio nors avangardinio kino paslaptis. Scorsese mus grąžina į senus laikus ne tik filmo fabula, bet, regis, ir pačiu kino kūrimo principu. Vieno pagrindinių vaidmenų atlikėjas Alas Pacino atviravo, jog filmuojat šį epą jis jautėsi lyg 8-ajame dešimtmetyje.

Tas jausmas persiduoda ir žiūrovui. „Airyje“ pasakojama tai, ką iš tiesų galima pavadinti istorija. Tai pagrindinio herojaus Airio (Robert De Niro) retrospektyvus žvilgsnis į savo gyvenimą ir pasirinkimus, kuriuos turi padaryti gangsteris ir samdomas žudikas. Pakeliui, nedarydamas jokių viražų į iškalbingus monologus, režisierius skelbia odę lojalumui ir draugystei.

Tarsi neišvengiamai filme suskamba ir prarasto laiko nuojauta – dabar nebėra taip, kaip buvo anksčiau, šiais laikais tarsi neįmanoma draugystė, patirianti tokius išbandymus, reikalaujanti milžiniškų pastangų, rizikingų sprendimų. Ir iš reklaminio anonso, ir iš anksčiau minėtų juokelių gali susidaryti įspūdis, kad tai senas filmas.

Tačiau filme tas senumo jausmas ištirpsta labai atpažįstamuose santykiuose tarp žmonių. Visi charakteriai – stiprūs ir saviti, o jų istorijos, nors ir vyksta daugumai nepažiniame gangsterių kontekste, visiškai suprantamos, nes grindžiamos mums visiems pažįstamomis (dažniausiai visgi tik siektinomis) vertybėmis.

Žiūrovas norėtų atsidurti tame pasaulyje, kuriame sukasi Airis. Nors tikimybė, kad ten būsi pasmaugtas viela iš už nugaros yra didelė, atrodo, kad jame daugiau tvarkos ir net to, ką galima pavadinti teisingumu. Režisieriui meistriškai pavyksta dar kartą (kaip ir filme „Geri vyrukai“) priversti žiūrovą pamėgti gangsterių gyvenimo būdą, tik nerūpestingai pateikiant jo numanomą kainą, kol kartu su paskutinėmis scenomis jam pateikiama sąskaita.

Priešpaskutinėje filmo fazėje Roberto De Niro personažas bando rasti kompromisą, išgelbėti draugystę ir išlikti lojalus, būti ir žmogus, ir gangsteris, priklausyti šeimai ir nepalikti Šeimos. Bet tai neįmanoma. Sąskaitą jis tiesiog privalo apmokėti. Dauguma filmų pasibaigtų po kelių kadrų. Bet Scorsese pasakoja toliau. Nes jo personažas, tęsiant metaforą, apmokėdamas šią sąskaitą išleido daugiau nei turėjo. Prasiskolino. Ir tuomet, lyg bjaurus antstolis, į duris pasibeldžia gyvenimas.

„Airis“ ne tik trukme, bet ir natūraliu istorijos painumu, ir epiniu užmoju primena vieną populiariausių visų laikų JAV filmų „Vėjo nublokšti“. Todėl žiūrėdamas šį filmą supranti, kad yra ne tik vertybių, kurios niekada nesikeis, bet ir kino kalba, kuri niekada neišeis iš mados, nors laiko ženklai gali reikalauti priešingai.