Džentelmenai
(The Gentlemen)

Išties viena pagrindinių šios veiksmo komedijos temų yra senatvė, kuri neaplenkia net ir kietų gražuoliukų. Mikis Pirsonas (Matthew McConaughey) yra gudrus, Anglijoje gerai „prasisukęs“ amerikietis narkobaronas: aristokratų valdose augina kanapes, bet jaučia, kad sensta, todėl nori savo verslą pelningai parduoti, pasitraukti iš teritorinių žaidimų ir ramiai gyventi su mylima žmona, Rytų Londono gražuole Rozalinda Pirson (Michelle Dockery).

Tikslas aiškus, bet kelias iki jo, be abejo, sudėtingas: žiūrovų lauks beveik dvi valandos intrigų, muštynių, kulkų, rasistinių ir seksistinių juokelių ir varginanti galybė siužetinių linijų: su apsukriu, verslą perpirkti norinčiu žydu Metju (Jeremy Strong), narkotikų verslo rykliais kinais, nuskurdusiais Anglijos aristokratais, Rusijos oligarchais, pasipelnyti trokštančiu bulvarinio laikraščio redaktoriumi Dičkiu Deivu (Eddie Marsan), šantažuotoju privačiu detektyvu Flečeriu (Hugh Grant) ir nuo jo gelbėjančiu ištikimu Mikio Pirsono parankiniu Rėjumi (Charlie Hunnam), garbiu bokso treneriu (Colin Farrell), jo mokiniais ir t. t.

Visos siužetinės linijos galiausiai išnarpliojamos ir visi šautuvai iššauna, tačiau dėl jų gausos labai išsitęsia pirmoji filmo pusė, skirta fragmentiškam veikėjų-štampų pristatymui (pvz., kinai žiaurūs, rusai baisūs, žmonelė – seksuali pupytė), o antrojoje su jais kuo greičiau susidorojama. Todėl pirmą filmo valandą ima žiovulys, o antrą ištinka afekto būsena, tarsi stebint fejerverkų lietų per Naujuosius.

Originaliausios, juokingiausios ir labiausiai pavykusios scenos yra tos, kuriose susiduria senstantys gangsteriai ir šiuolaikinis jaunimas: vienose situacijose komiškai viršų ima seniai, kitose – jaunikliai. O viską vainikuoja meilūs trenerio ir jo mokinių santykiai. Bokso treneris yra vienas tikrųjų filmo džentelmenų (kiti du – Mikis Pirsonas ir jo parankinis Rėjus) – jis laikosi duoto žodžio ir garbės kodekso, gal ir nėra aukštos klasės, bet pasitempęs, vilki stilingais languotais treningais (jo mokinius atpažįstame iš panašių) ir svarbiausia – tokių pat principų moko savo jaunėlius, o jiems prisidirbus tėviškai prisiima atsakomybę, jų poelgius vertina atlaidžiai. Todėl apėmė jausmas, kad tai senstančio, vaikų turinčio režisieriaus filmas, dar tiksliau – edukacinė komedija šeimai su ūgtelėjusiais vaikais: vyrukams bus šaudymo ir gaudymo, žmonelėms – kur akis paganyti į gražuoliukus, vaikams – juokelių apie pagyvenusius, bet vis dar kietus tėvus. Jokių gilesnių prasmių čia neieškoma, tik deklaratyviai, nors ir besimėgaujant, pabrėžiama, kas yra džentelmeniška, o kas ne.

Džentelmeniškumas – toks seno tipo gėris, kuris yra gražus, stilingas, stiprus, laimintis. Panašu, kad tuo tiki ir pats režisierius. Amerikietiškoje tinklalaidėje „The Joe Rogan Experience“ prieš porą metų jis pašiepė laidos vedėją Joe, vilkintį sportiniais marškinėliais, o ne kostiumu, mat kostiumas yra lyg šarvai, kuriuos renkiesi dėvėti ir jais didžiuojiesi, nes kiekvienas vyras savo esme, sakė Guy Ritchie, yra aristokratas, na, o šio filmo atveju – potencialus džentelmenas.

Tad nors filmas neprilygsta ankstyvosioms režisieriaus komedijoms („Lok, stauk arba šauk“, „Vagišiai“) ir sunku būtų rekomenduoti jį tik dėl keleto smagių scenų bei nuostabių kostiumų, vis dėlto apima pavydas suvokiant, kad ritualizuotoje britų kultūroje, kur beveik kiekvienai situacijai yra nerašytomis taisyklėmis įtvirtintas geriausio, garbingiausio elgesio variantas (varijuojantis priklausomai nuo klasės), ši komedija tikriausiai turi tiesos grūdą. O homofobiškoje Lietuvoje, kur gražiai besirengiantis, šukuosena besirūpinantis, mandagus vyras vis dar laikomas gėjumi (todėl yra labai retas paukštis), ši komedija bus priimta kaip pasaka apie gražuoliukus svajojančioms vienišoms tetulytėms. Statistinei lietuviškai šeimai tokio filmo geriau nežiūrėti – gresia konfliktas: moteris gali netyčia kažko užsimanyti, o vyras supyks, kad iš jo reikalaujama nesąmonių.