Svetimas
(Alien)

„Svetimo“ sėkmę galima aiškinti tuo, kad jis turi nemenką tikroviškumo prieskonį. Ridley Scotto filme nebandoma remtis vien specialiaisiais efektais, žiūrovas skatinamas susitapatinti ir išgyventi ekrane vykstantį veiksmą, įtampą kuriant per muziką, montažą ir kadrų kompoziciją. Tad, specialiesiems efektams sparčiai tobulėjant, filmas tikrai neatrodo senstelėjęs, o siaubas jame ne pamatomas, bet pajaučiamas ir įsiskverbiantis į sąmonę.

„Svetimo“ centre – kosminio laivo „Nostromo“ įgula, grįžtanti į Žemę. Įgula nusileidžia viename iš mėnulių, kad ištirtų užfiksuotą neaiškų signalą, sklindantį, kaip vėliau paaiškėja, iš kito laivo, kuriame pilna į kiaušinius panašių darinių. Pragaras, ir emocinis, ir fizinis, prasideda tuomet, kai prie vieno iš įgulos narių – Keino (John Hurt) – prilimpa iš kiaušinio išsiritusi materija, vėliau jį nužudysianti, įgausianti apčiuopiamą pavidalą ir pasislėpsianti „Nostromo“ ertmėse.

Vienišas erdvėlaivis kosmoso platybėse iš karto duoda filmui atitinkamą toną – laivas tam tikra prasme izoliuotas nuo išorinių jėgų, o septyni jo įgulos nariai artimai susiję. Tikrumo įspūdį padeda kurti tai, kad laivo įgula – ne neaiškaus plauko kosmoso kariai, bet mokslininkai ir inžinieriai, kitaip sakant, žmonės, dirbantys savo darbą. Todėl tas įprastą režimą išjudinęs signalas ir yra toks paveikus bei leidžia suprasti, kad kažkas – kad ir kas tai būtų – laukia, o įtampa vis auga. Į kitą lygį pasakojimą pakylėja režisūra: svarbiausia ne kas, o kaip yra pasakojama.

Kaip vieną stipriausių „Svetimo“ bruožų galima įvardinti ritmą. Įtampai leidžiama augti palaipsniui. Žiūrovas kartu su įgula įvedamas į besiklostančias aplinkybes. Ritmas kuriamas ir pasitelkus montažą. Kaip kad scenoje, kurioje Bretas (Harry Dean Stanton), ieškodamas katės, susiduria su svetimu – iš pradžių kamera tarytum rodo vaizdą iš Breto žvilgsnio perspektyvos: tamsią, suspaustą, prietaisais užgriozdintą erdvę, nuo jų laša vanduo, daugiausia ir girdėti vandens bei metalo garsai, vėliau jau matome patį Bretą, o šiam pagaliau pastebėjus besislepiančią, išsigandusią katę kamera atsitraukia, Breto ir katės perspektyvos ima mainytis. Iš katės reakcijų galima suprasti, kad pavojus čia pat, ir montažas ima greitėti. Tokiu principu sukonstruotų scenų yra nemažai – žiūrovo dėmesį stengiamasi išlaikyti neleidžiant atsipalaiduoti. „Svetimo“ moto „Niekas negirdi tavo riksmo kosmose“ („No one can hear you scream in space“) turbūt tobulai apibrėžia patį filmą – klaustrofobišką, pragarišką, kai niekas iki galo nežino, ką daryti, kaip elgtis, ar laikytis instrukcijų, ar bandyti veikti pagal situaciją. Nežinomybė ir negalėjimas iki galo pažinti savo priešą žudo. Šia prasme „Svetimą“ net galima susieti su esamu pasauliniu kontekstu: kovojama su neištirta gyvybės forma, uždaromos valstybių sienos – kaip kad dėl laive galiojančių karantino taisyklių Ridli (Sigourney Weaver) nenorėjo atgal įleisti išsilaipinusių įgulos narių, kurie, pasirodo, su savimi ir parsinešė neaiškią gyvybės formą. Tad „Svetimo“ poveikis dabar dar stipresnis. Filmą galima priskirti karantininio kino kategorijai – kai įprastą būties režimą pakeičia kažkas svetima. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta mokslinę fantastiką ir siaubą, nori kokybiško produkto ir yra pavargę nuo banaliai sukaltų istorijų ir tuščių efektų. Šis filmas žada visapusišką pojūčių dozę – nuo netikėto išgąsčio iki viską kaustančios baimės.