Nemirtingųjų gvardija
(The Old Guard)

Déjà vu jausmas


Režisierė Gina Prince-Bythewood

Scenarijaus autorius Greg Rucka

Operatoriai Barry Ackroyd, Tami Reiker

Vaidina Charlize Theron, KiKi Layne, Matthias Schoenaerts, Marwan Kenzari, Luca Marinelli, Chiwetel Ejiofor

2020, JAV, 125 min. „Netflix“


Dar vienas superherojų filmas – taip būtų galima apibūdinti „Netflix“ internetinėje platformoje pasirodžiusį filmą „Nemirtingųjų būrys“. Matyti naratyvai, efektai, stereotipai – atrodo, nieko naujo, nieko traukiančio akį ar sužadinančio vaizduotę. Kita vertus, galbūt nėra ko reikalauti iš filmo, skirto lengvai vakaro pramogai. Bet sunku nereikalauti, kai viską veda aktorė Charlize Theron ir kitos superherojės – pagal kvotą, kaip ir turi būti. O dar ir trukmė – daugiau kaip dvi valandos.

Filme pasakojama apie nemirtingus superherojus, klajojančius žemėje jau daug amžių ir turinčius savigydos galių. Jie priversti nuolat kovoti, nes yra žinančiųjų jų kruopščiai saugomą paslaptį. Charlize Theron kuriama Endi (puiki transformacija, aktorę net sunku atpažinti) – stipri, nepriklausoma moteris, jai nesvetimi ne tik priešų talžymas ar tikslūs kirvio kirčiai, bet ir jausmai. Nudėjusi priešą ji jautriai bando perteikti prisiminimus iš praeities. Pastarųjų filme nestinga, mat per veikėjų sąmonę vis praskrieja déjà vu, kai šie prisimena per tūkstančius metų atimtas gyvybes, mirusias artimas sielas. Aktorė norėtų suteikti personažui šiek tiek gylio, įtikinamumo, kad nemirtingas kūnas atrodytų gyvas ir vidiniu pasauliu.

Superherojų filmas nebūtų toks be vienas kitą keičiančių konfliktų ir kovų – dinamikos tikrai daug, tiek daug, kad net galima susipainioti. Žiūrovą taip pat gali apimti déjà vu jausmas – kartkartėmis atrodo, kad Endi kažkaip transformavosi į pagrindinę „Bado žaidynių“ veikėją Katnis Everdin, o visa ši klajonė – tik dar vienas tų žaidynių etapas. Kartkartėmis šmėsteli, kad persikėlėme į „Sostų karus“, ir ši nemirtingųjų brigada tuoj apsilankys Lanisterių šeimoje. O gal vis dėlto Endi – iš kapų sugrįžusi plėšikė Lara Kroft?.. Tokias asociacijas, manyčiau, kelia kostiumų ir vaizdo dizainas: atrodo, kad moterys superherojės turi savo uniformą ir jos keisti neketina. Net jei kartais sugrįžta kur nors į viduramžius. Ir, žinoma, ta uniforma turi būti kiek apnuoginanti, šiek tiek provokuojanti – nes paprastai superherojės neturėtų supergalių, jeigu nebūtų seksualios ir geidulingos.

Tiems, kurie mėgsta šį žanrą, filmas turėtų patikti – net ir prismaigstytą įprastinių klišių jį visai smagu žiūrėti. Esame pripratę prie greitų, plakatiškų, paviršiumi plaukiančių šio žanro filmų (išimtis čia būtų nebent Christopherio Nolano „Tamsos riteris“, kur pabandyta nerti giliau ir tamsiau). Prie herojų, kurie bando išgelbėti miestus ar visą Žemę nuo kokio nors blogio pranašo. Nemirtingųjų gvardija pasaulio išgelbėti nebando, atvirkščiai, jie gelbsti save bei savo paslaptį ir su šia užduotimi dorojasi puikiai. Iš tiesų, net ne visai teisinga šį filmą priskirti konkrečiam superherojų žanrui – stiliai čia maišomi drąsiai. Kad komplektacija būtų visa, trūksta tik raganų, vampyrų, vilkolakių ir paranormalių reiškinių.