Švytinti tamsoje
(Radioactive)

Aiškus kaip rentgenas


Režisierė Marjane Satrapi
Scenarijaus autorius Jack Thorne (paremta Lauren Redniss to paties pavadinimo romanu)

Operatorius Anthony Dod Mantle
Vaidina Rosamund Pike, Sam Riley, Aneurin Barnard, Mirjam Novak, Yvette Feuer

2019, D. Britanija, Vengrija, Kinija, Prancūzija, JAV
Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


Po #metoo judėjimo ekranus užplūdo filmai apie garsias pasaulio moteris. Režisieriai (-ės) į dienos šviesą pradėjo traukti biografijas rašytojų, mokslininkių ar politikių, kurios savo gyvenamuoju laiku buvo užgožtos sutuoktinių, brolių ar kolegų vyrų. Šis užmojis grąžinti moterims balsą kine yra sveikintinas, bet gaila, kad daugelis tokių kūrinių stokoja meninių ambicijų ir atrodo lyg sukurti algoritmo. Juose nuo pradžių aišku, ką žiūrovui reikia galvoti ir jausti, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai, taip pat ką norima pasakyti.

Kaip supratote, režisierės Marjane Satrapi biografinė drama „Švytinti tamsoje“ apie lenkų fizikę ir dukart Nobelio premijos laureatę Marią Skłodowską-Curie (1867–1934) yra vienas tokių vienos minties filmų. Maža to – jis tiesiog atsiduoda kinematografine beskonybe, kas, žinant, jog režisierė sukūrė, o paskui ir pati ekranizavo didelio pasisekimo sulaukusį grafinį romaną „Persepolis“, atrodo mažų mažiausiai keista. Matyt, tai tik patvirtina faktą, kad valdyti pieštinius personažus yra ne tas pats, kas dirbti su gyvais aktoriais.

Yra šimtai būdų papasakoti žmogaus istoriją, tačiau režisierė renkasi lengviausią: iš pradžių rodo gyvenimo pabaigoje ilgu ir tamsiu ligoninės koridoriumi vežamą Curie, o tada grįžta į jos praeitį ir žingsnis po žingsnio sudėlioja kertinius biografijos taškus.

Pažintis su būsimu vyru Pierre’u Curie, alinantis darbas laboratorijoje, cheminių elementų polonio ir radžio atradimas, radiacijos tyrimai ir juos lydintis pasaulio dėmesys, dukters gimimas, vėliau pirmoji Nobelio premija, antrosios dukters gimimas, tragiška Pierre’o mirtis, skandalingi santykiai su fiziku Paulu Langevinu, antroji Nobelio premija, tapimas pirmąja Sorbonos universiteto profesore, Pirmasis pasaulinis karas, darbas karo lauko ligoninėse su rentgeno mašinomis – viskas iš eilės.

Režisierė šuoliuoja per mokslininkės gyvenimą neužsibūdama nė prie vieno iš etapų ir neleidžia skleistis jokiai pašalinei minčiai. Atrodo, lyg ekranizuotų ne žmogiškų jausmų ir prieštarų pilną biografiją, o „Vikipedijos“ straipsnį.

Iš pradžių mokslininkė rodoma stipri, užsispyrusi ir, kaip Pierre’as sako, pilna puikybės, bet tokia ji liks iki finalo, ir tik retkarčiais bus galima pajusti už herojės slypintį žmogų, o ne tezės apie nepajudinamą mokslininkę įsikūnijimą. Bet tai jau ne režisierės, o talentingosios Rosamund Pike nuopelnas. Ji vienintelė atrodo kaip gyvas žmogus, o ne scenarijaus eilutes kartojanti marionetė.

Apskritai, „Švytinti tamsoje“ tėra iliustratyvia muzika pasaldintas televizinis turinys be jokio kadro gylio, o ne kūrinys dideliam ekranui. Šį įspūdį sustiprina ir abejotini meniniai sprendimai. Turiu omeny kičinius specialiuosius efektus ir ypatingą dėmesį kokiai nors neva iškalbingai detalei.

Pavyzdžiui, Marie ir Pierre’ui pirmą kartą pasibučiavus, už judviejų nugarų, antrame plane, suliepsnoja ugnis (kaip simboliška), o Pierre’ui pakliuvus po vežimo ratais nuo šio apačios efektingai pakimba ryškus raudonas kraujo lašas, ką jau kalbėti apie košmarišką Curie sapną, kur pasitelkus kapotą montažą maišosi švytintys atomai, visokios saulutės, to meto Paryžiaus sensacijos Loïe Fuller šokiai ir radioaktyvi salotinė. Iš pradžių tokia grafinio romano stilistika atrodo intriguojančiai, bet naujos kokybės nesukuria ir ilgainiui ima dvelkti jau minėtu prastu skoniu.

Tiesa, istorijai įpusėjus režisierė atlieka netikėtą siužetinį ėjimą, kuris, sakytume, išvaduoja pasakojimą iš vienos minties apie stiprią moterį spąstų. Ji ima formuluoti kažką panašaus į apmąstymą apie atrasto radioaktyvumo įtaką žmonėms. Ir čia nekalbu apie mokslininkės mylimąjį, kurio ligą, kaip leidžiama suprasti, paspartino pati mokslininkė, kiekvieną naktį šalia pagalvės it kokius valerijono lašus pasidėdavusi švytintį radžio buteliuką. Ne, žvelgiama globaliau.

Štai, mes keliamės laiku į ateitį ir atsiduriame 6-ojo dešimtmečio Klivlande, kur vėžiu sergančio berniuko tėvui gydytojas aiškina, kad gydymas radiacija pagerins sūnaus būklę. Dar vėliau aplankome 7-ojo dešimtmečio Nevados dykumą, kur bandomasis atominės bombos sprogimas nušluoja nuo žemės paviršiaus dirbtinį miestelį, o kamera dar kelias sekundes stabteli ties besilydančiais plastikinių manekenų veidais. Ir, be abejo, kaipgi be Hirošimos ir Černobylio.

Nė neabejoju, šie epizodai istorijai turėjo suteikti gylio, galbūt net filosofinės ištarmės ar dar labiau paspalvinti mokslininkės asmenybės tragizmą, bet jie greičiau primena penkiamečio minties vingius. Apie didaktišką finalą, kai Curie jau pati keliauja laiku ir, eidama iš palatos į palatą, mato savojo atradimo aukas, geriau patylėsiu.