Dar po vieną
(Druk)

Drąsa gyventi


Režisierius Thomas Vinterberg
Scenarijaus autoriai Thomas Vinterberg, Tobias Lindholm
Operatorius Sturla Brandth Grøvlen
Vaidina Mads Mikkelsen, Thomas Bo Larsen, Lars Ranthe, Magnus Millang
2020, Danija, 116 min.
Platintojas Lietuvoje „Estin lm LT“


Yra toks anekdotas, kuriame močiutė duoda patarimus, kokį alkoholį reikėtų vartoti esant vienam ar kitam negalavimui. Paklausta, kada geria vandenį, atsako niekada taip sunkiai nesirgusi. Moralas maždaug toks – gyvenimas duoda tai, ko tą akimirką tau reikia...

Madso Mikkelseno istorijos mokytojas Martinas desperatiškai laikys įsikibęs vandens stiklinę, kai kiti jo kolegos, švenčiantys vieno jų gimtadienį, ragaus ne tik delikatesinį maistą, bet ir šampaną, vyną, degtinę. Nors ir įkalbinėjamas kolegų, Martinas nepaleis šios stiklinės iš rankų. Regis, jį tikrai kamuoja sunkios emocinės ligos. Tik vėliau, paklaustas, kas jam negerai, Martinas atsakys – nieko ypatinga, rutina ir gyvenimas.

Tiesą pasakius, visi keturi draugai ir kartu kolegos jaučiasi panašiai kaip Martinas. Jubiliatas Nikolajus (Magnus Millang) dirba psichologijos mokytoju toje pačioje vidurinėje mokykloje. Jo kasdienybė – nuolat lovoje apsišlapinantys vaikai, važiavimas į prekybos centrą pirkti tualetinio popieriaus ar šiaudų triušio narveliui. Kūno kultūros mokytojas Tomis (Thomas Bo Larsen) – viengungis, gyvenantis su senu šunimi, kurį savo reikalų atlikti į lauką tenka nešti ant rankų. Muzikos mokytojas Peteris (Lars Ranthe) vis dar svajoja susirasti gyvenimo draugę. Martino gyvenimas irgi panašus: ir darbe, ir namie jis tapo savo paties šešėliu, į kurį nebekreipia dėmesio nei žmona, nei sūnūs. O kur dar tėvų susirinkimas, kuriame jis kaltinamas neparuošiantis vaikų egzaminui. Taigi, Nikolajus savo gimtadienio vakarą papasakoja vieno norvegų psichologo teoriją: esą žmogui nuolat reikia palaikyti pusės promilės alkoholio kiekį kraujyje, kad jo gyvenimas pagerėtų.

Martinas eksperimentą pradeda jau kitą darbo dieną ir visi kolegos galiausiai sutaria „projektą“ vykdyti tik darbo dienomis iki aštuntos valandos vakaro, o savaitgaliais padaryti pertrauką. Eksperimentas bemat įsibėgėja ir neilgai trukus pusės promilės nebeužtenka. Jie nusprendžia – patikrins, kiek kiekvienas gali išgerti alkoholio vienu metu. Aišku, komiškai atrodo jų bandymas sužvejoti prieplaukoje „šviežią menkę“, kurios užsiprašė Nikolajaus žmona, sizifiškos pastangos užlipti laiptais iki lovos ir joje dar gėdingai apsišlapinti...

Gali susidaryti įspūdis, kad tai gana paviršutiniška komedija, tačiau taip toli gražu nėra – tik iš pirmo žvilgsnio formaliai filmą būtų galima apibūdinti kaip alkoholio potencialo tyrinėjimą. Su savo ilgalaikiu bendraautoriumi scenaristu Thobiasu Lindholmu Vinterbergas tarytum atvėrė Pandoros skrynią. Kaip nebūna vestuvių be laidotuvių, taip ir alkoholio vartojimo – be pagirių. Filme nė nesistengiama nutylėti apie alkoholio vartojimo padarinius, tačiau pusę promilės kraujyje Vinterbergas lygina su žmogiškąja egzistencija, visu iš to kylančiu skausmu, liūdesiu, o svarbiausia – su drąsa gyventi.

Pats daniškas žodis „druk“ gana vulgarus, negatyvus, agresyvus, apibūdinantis būseną, kai alkoholis paralyžiuoja ne tik kūną, bet ir sąmonę. O štai pusė promilės filme gali padėti įsitvirtinti socialiniuose sluoksniuose, sustiprinti ne tik abipusį supratimą, bet ir meilę. Vinterbergas, regis, stengiasi parodyti, kas gali pakylėti žmones, padėti jiems pasitikėti savimi. Taip prabylama ne tik apie Danijos, bet ir nemažos pasaulio visuomenės tabu.

Tai itin subtili tema, tačiau žavi režisieriaus atsisakymas moralizuoti ar idealizuoti, veikiau atrandamas blaivus balansas tarp viliojančio stimulo ir žiaurių pagirių. Tai ir adrenalino antplūdis, ir skausmingas kritimas vienu metu. Filmas – tarytum filosofo Søreno Kierkegaardo tezės „išdrįsti – akimirkai prarasti pagrindą po kojomis, o neišdrįsti – prarasti save“ ekranizacija. Galbūt tai ir skamba be galo banaliai, tačiau banalus pats gyvenimas.

Filme net įžūliai rodoma, kokį poveikį mokytojas, atgavęs pasitikėjimą savimi, gali padaryti ne tik visai klasei, bet ir vienam moksleiviui. Kūno kultūros mokytojas Tomis po savo sparnu priglaudžia futbolo komandos atstumtą akiniuotą berniuką, o muzikos mokytojas pasiūlo studentui prieš egzaminą atsigerti degtinės iš jo vandens buteliuko. Vienu metu, regis, šie pavieniai epizodai gali ir žavėti, ir atrodyti kaip baisiai amoralūs. Tai priklauso nuo žiūrinčiojo vidinės laisvės. Štai kad ir epizodas, kuriame Martinas siūlo išsirinkti vieną kandidatą, už kurį mokiniai balsuotų: tą, kuris upeliais gėrė martinį, tą, kuris prieš pusryčius niekada nebuvo blaivus, ar gėrusį tik nealkoholinius gėrimus. Aišku, klasė išsirenka blaivininką, t. y. Hitlerį, paniekindami Rooseveltą ir Churchillį. Atrodytų, kad ir paaugliai tapo tokios visuomenės, kurioje nebėra vietos klaidai ar paslydimui, produktu. Taigi filmas veikiau aptaria ne alkoholį, o būseną, kurios žmogus negali kontroliuoti. Jai mūsų pasaulyje vietos faktiškai nebeliko. Juk jau tie patys paaugliai arba jaunimas nuolat save bando išreikšti socialiniuose tinkluose, planuoti savo studijas ir ateitį. Pasak paties Vinterbergo, mūsų gyvenime vis mažiau chaoso, tad filme jis stengėsi perteikti pasiryžimą rizikuoti ir kartu išdrįsti gyventi. Režisierius ir vėl cituoja Kierkegaardą: kas yra jaunystė? Svajonė. Kas yra meilė? Svajonės prasmė. Anot jo, tai skamba tarytum poezija, pilna užslėptų prasmių, ir kartu perteikia kontrastą tarp jaunystės ir vidurio amžiaus.

Be abejo, negalima nepaminėti ir visų keturių aktorių, kurie talentingai sugebėjo savo personažus parodyti visokius: vieną sekundę žavius, o kitą – jau galinčius sukelti pasišlykštėjimą. Tačiau Madsas Mikkelsenas šiame filme tapo tarytum juodąja skyle, sugebančia sustabdyti laiką, sugeriančia visa aplinkui. Tik minimaliais meistriškais niuansais jis perteikė visą gyvenimo prasmę ir beprasmybę, absurdą – jo Martinas ir chaotiškas, ir melancholiškas, juokinantis ir bauginantis.

Nors vakarietiška anglakalbė žiniasklaida, regis, filmą suvokė kaip alkoholio aukštinimą, patys danai juo labai džiaugiasi ir net vadina naująja klasika. Jie priėmė Vinterbergo provokaciją, alkoholio kaip jaunystės metaforą, o jaunystę (ne tik išorinę) – kaip rutinos rūdžių nusivalymą.

Anot danų, dogmiškoji „Šventė“ buvo tarytum įžūlus pradedančio režisieriaus niuksas, o po dvidešimt dvejų metų pasirodęs „Dar po vieną“ sukurtas jau subrendusio ir gyvenimą patyrusio menininko, visiškai kontroliuojančio savo veiksmus.

Pats Vinterbergas prisipažįsta, kad filmą sukūrė vien dėl pernai žuvusios dukters Idos. Ji buvo aršiausia ir atviriausia jo kritikė, o šis scenarijus jai be galo patiko...