Nelaimė būti gimusiam
(The Trouble with Being Born)

Nors „Nelaimė būti gimusiam“ įvardijamas kaip mokslinės fantastikos filmas ir išties savitai plėtoja žanro temas bei jas praplečia, akivaizdu, kad žanras Wollner rūpi mažiausiai. Kaip nurodo filmo pavadinimas, pasiskolintas iš filosofo Emilio Ciorano, režisierę domina žmogiškos nelaimės ir problemos. „Nelaimė būti gimusiam“ – metafizinis, lėtai bręstantis filmas, jis daugiasluoksnis, atviras interpretacijai ir apie jį norisi mąstyti dar kurį laiką po peržiūros. Filmo teminis diapazonas platus, bet neapkrautas. O Wollner įtaigiai kuria atmosferą, grakščiai keičia tonus, pustonius ir prasmes.

Jau filmo pradžia, kurioje svirplių čirpimas pinasi su elektroniniais traškesiais, išsiliejusiais medžių vaizdais, kupina prasmių ir tampa pagrindiniu motyvu. Tai gamtos, natūros ir technologijų susidūrimas. Po to matome vasarišką tėvo ir dukters idilę atokiame name, apsuptame miško. Tačiau iškart galima pajusti, kad kažkas čia negerai, atmosfera keista, vėsi ir slegianti, o paauglės Eli (Lena Watson) veidas pernelyg glotnus. Dar po kelių scenų suprantame, kad Eli – ne žmogus, o androidas. Jos paskirtis – tarnauti savininkui, kuris ją suasmenina ir užprogramuoja, įdiegia atminties iliuziją. Eli tėra netekties paliktos tuštumos užpildas, ilgesio figūra, ir tėčiui, vadinamam Georgu (Dominik Warta), leidžia nepaleisti savo praeities, ją nuolatos išgyventi. Nes tikroji jo dukra Eli dingo prieš daugelį metų. Tačiau androidė Georgui yra ne tik dukters pakaitalas, ji taip pat tenkina jo seksualinius poreikius ir fantazijas.

Būtent šis momentas susilaukė nemenkos reakcijos spaudoje, sensacingų antraščių, o Melburno festivalis atsisakė rodyti filmą, atseit normalizuojantį pedofiliją. Tačiau Wollner neeksploatuoja temos ir neprovokuoja žiūrovų vien dėl provokacijos. Ji neužsiima ir moralizavimu, greičiau leidžia suprasti, kad giliai užspaustų troškimų realizacija, įmanoma padedant šiuolaikinėms technologijoms, iš esmės yra perversiška (nesvarbu, su ar be seksualinių poteksčių); kad peržengus tam tikrą ribą iki tol egzistavusios normos nebetenka prasmės.

Regis, kartu su prisiminimais Eli užprogramuota kartoti ir savo pirmtakės likimą. Ją traukia miškas, kuriame ji vieną naktį pasiklysta. Eli suradęs vyras nuveža ją pas savo vienišą senstančią motiną (Ingrid Burkhard). Tikriausiai kaip savotišką kompensaciją, nes pats filme šmėsteli tik porą kartų. Taip Eli, kaip daiktai, kuriais bandoma „užkamšyti“ egzistencines tuštumas, patenka į kitų šeimininkų rankas. Nors Georgas buvo visiškai patenkintas technologijų pasiūlytu gyvenimu, kita Eli savininkė, priklausanti vyresnei kartai, reaguoja gana gynybiškai. Tačiau po kelių menkų išvaizdos pakeitimų Eli tampa Emiliu, mirusiu Burkhard veikėjos broliu. Vėlgi androidu bandoma pakeisti tai, ko seniai nebėra. Wollner aiškiai referuoja, kad tai neįmanoma, personažai, išskyrus Eli-Emilį, taip ir lieka įstrigę savo vaiduokliškoje būtyje tarp dabarties ir praeities.

Wollner kuriamas pasaulis skendi prietemoje, jis šaltas ir svetimas, jame apskritai neliko žmogiškų ryšių, o juos nesėkmingai kompensuoja šiuolaikinės technologijos. Atsisakoma ir rišlaus linijinio pasakojimo, nutrinamos ribos tarp sapno ir tikrovės. Akivaizdu, kad režisierei nebuvo svarbu aiški problema ir moralas, atvirkščiai, ji stengėsi panardinti žiūrovą į prietemos zoną, kurioje atsidūrė žmonija. Filme išties savitai traktuojama dirbtinio intelekto tema. Viską matome iš Eli-Emilio perspektyvos, tačiau, kitaip nei įprasta, androidas neturi troškimo tapti žmogumi, laisvos valios ar, galų gale, noro sunaikinti savo kūrėjus. Jis, kaip pabrėžia pati Wollner, tėra žmonių geismų, troškimų, vienatvės, susvetimėjimo ir atminties ritualų veidrodis. Tad androido perspektyva filme tik išryškina žmogiškąsias tragedijas, ambivalentiškumą ir tikrovės desemantizaciją. Kartu filme randasi „eretiška“ mintis, kad atmintis yra ne tik mūsų pasakojimų apie save, mūsų „programinių sistemų“ esmė, be kurios nugrimztume į beprasmišką chaosą, bet ir savotiškas mūsų kalėjimas, nuo kurio androidai yra išlaisvinti.