Omarų sriuba
(Lobster Soup)

Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyko lietuviška Arūno Matelio prodiusuoto filmo „Omarų sriuba“ premjera. Gaila, kad netekome malonumo pažiūrėti į islandiškas grožybes dideliame ekrane, bet nieko nepadarysi. Pepe Andreu ir Rafaelio Moléso sukurto dokumentinio filmo centre – Islandijos žvejų miestelis Grindavikas, o jame kone pagrindinė susibūrimo vieta yra maža kavinukė „Bryggjan“, kurioje verdama omarų sriuba.

Filmo autoriai pasirinko tokią kalbą, kad jei nežinotum, jog čia dokumentika, galėtum pamanyti, jog žiūri vaidybinį filmą. Kūrėjai nešvaisto laiko fiksuodami kalbančias galvas, atvirkščiai – gyvai stebi aplinką, leidžia prabilti pačiai medžiagai ir įvykiams tekėti savo vaga. Kiekvienas mažas pasakojimas atveria vis naują skyrių (o iš skyrelių čia viskas ir sudėliota), naują aspektą, parodo, kaip keičiasi pati kavinė, miestelis, raukšlės lankytojų veiduose.

Broliai žvejai, sumanę atidaryti kavinę, kurioje rinktųsi vietiniai, nė nenumanė, jog ši taps tokia mėgstama: nuo penktadieniais saviškiams verdamos omarų sriubos iki turistinės įžymybės, kur vos besutelpa visi norintys. Nors savininkai niekada to fakto nesureikšmino – tik pasvarstydavo pardavimo galimybę: pirk ir vystyk, kas jau padaryta. Likimo vėjai, imantys pūsti į filmo pabaigą, verčia susimąstyti, ar čia tikrai dokumentika, ar scenaristų gudrybė: deus ex machina iš paties gyvenimo. Geriau pasitaikyti kūrybinei grupei ir negalėjo...

Iš tiesų, žiūrėdamas „Omarų sriubą“ vis susimąstai apie gyvenimo tėkmę: mieste visi skuba, lekia, o čia to pojūčio nėra, bet laiko nepavadintum sustojusiu. Savo rūpesčiai, sava kultūra, savos tradicijos – mediniame interjere aptariamos svarbiausios naujienos, žvejai apkalba tai, kas jiems svarbu: ar tai būtų pasikeitusios žvejybos kvotos, ar laukiamas bendruomenės vakaras su savais muzikantais. Vietiniams čia jauku ir jie susikūrę savo ritualus, savo mažą pasaulį, savo mažąjį naratyvą, į kurį galiausiai įsibrauna minios turistų, nusėdančios stalus, vienus keičia kiti, ir jie išstumia vietinius, kuriems ši erdvė – ne tik dubenėlis egzotiškos sriubos. Tai ir vadinama globalizacija, kad ir lokaliame kontekste.

Pasirinkdami tokį, galima sakyti, karantine esantį objektą, filmo kūrėjai tik išlošia – žiūrėti į ką yra, ir tas žiūros taškas nėra tuščias. Galima net pamąstyti, ar ir savame krašte nėra tokių vietų, ištiktų žvejų kaimelio likimo – kai verslas išstumia gražų sumanymą, kai savo vietoje žmonės tiesiog ima ir lieka be vietos. Tad gal visuotinis karantinas net į naudą – kad tokios vietos kaip Grindavikas vėl pradėtų kvėpuoti?