Šarlatanas
(Šarlatán)

Pamirštas herojus


Režisierė Agnieszka Holland
Scenarijaus autorius Marek Epstein

Operatorius Martin Strba
Vaidina Ivan Trojan, Josef Trojan, Juraj Loj

2020, Čekija, Airija, Slovakija, Lenkija, 118 min.


Agnieszka Holland nesiliauja stebinusi savo filmų ištarmės universalumu, juose keliamais opiais klausimais, asmeninių likimų sąsajomis su didžiąja istorija. Tęsdama kino kaip visuomeninės misijos tradiciją, siejamą su Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Kieślowskio ar Istváno Szabó vardais, sykiu ji yra bene paskutinė šios tradicijos atstovė par excellence, nes pavergtosios Europos istorinės patirties pojūtis tolsta ir blėsta arba tampa pigių spekuliacijų objektu.

Naujasis jos filmas „Šarlatanas“ papildo čekiškąją Prahos kino mokyklos absolventės kūrybos liniją. Prieš tai buvo neįpareigojanti Tatrų legenda „Janosikas. Tikra istorija“ („Janosik. Prawdziwa historia“, 2009) ir įsimintinas mini serialas „Degantis krūmas“ („Hořící keř“, 2013), analizavęs Čekoslovakijos visuomenės grimzdimą į apatiją ir konformizmą, uždusinus Prahos pavasarį. Paskutinį pasipriešinimo proveržį tuomet sukėlė Jano Palacho susideginimas 1969 m. sausį, tačiau komunistinė diktatūra jį negailestingai nuslopino ir keliems dešimtmečiams palaidojo viltis į laisvę. Panašus dalykas, regis, su „broliška Rusijos pagalba“ šiuo metu vyksta Baltarusijoje.

„Šarlatano“ veiksmas nukelia dešimčia metų atgal, į 1958-uosius, kai režimas ėmėsi represijų prieš pagarsėjusį gydytoją Janą Mikolášeką. Šįkart režisierė nekėlė sau tikslo aprėpti plačią visuomenės panoramą, tačiau epochos slėgis juntamas visą filmo personažo gyvenimą. Agnieszka Holland ir scenarijaus autorius Marekas Epsteinas atkūrė iš kolektyvinės atminties beveik išsitrynusią istoriją, kurios realus pagrindas skatina ieškoti papildomos informacijos. Atsivertus Mikolášekui skirtą „Vikipedijos“ puslapį akivaizdu, kad jis gerokai pasipildė, o gal net buvo sukurtas būtent po filmo.

Janas Mikolášekas (1887–1973), gimęs daugiavaikėje sodininko šeimoje Rokicanuose prie Plzeno, dar paauglystėje susidomėjo žolininkyste. Specialaus medicininio išsilavinimo jis neįgijo, tačiau mokėsi pas žinomą Vienos gydytoją Valentiną Zeileisą ir žolininkę Josefą Mülbacherovą, įžvelgusią jame „Dievo dovaną“ ir perdavusią savo žinias diagnozuoti ligą apžiūrint prieš šviesą paciento šlapimą. Tarpukario metais Mikolášekas išgarsėjo visoje šalyje. Teigiama, kad per savo karjerą jis apžiūrėjo ir skyrė gydymą savo žoliniais preparatais penkiems milijonams žmonių, nors toks skaičius atrodo kiek perdėtas. Kad ir kaip būtų, priimdavo iki 200 ligonių per dieną, konsultavo ir įžymybes, tarp jų – Čekoslovakijos prezidentus Tomášą Masaryką ir Edvardą Benešą bei D. Britanijos karalių Jurgį VI, atsiuntusį buteliuką su šlapimu. Vokiečių okupacijos metais, patyręs prievartinę kvalifikacijos patikrą, teikė paslaugas aukštiesiems nacių karininkams, pavyzdžiui, gydė nuo akmenligės Hitlerio kanceliarijos šefą Martiną Bormaną.

Po karo, apkaltintas bendradarbiavimu su naciais, Mikolášekas pateko į komunistinę koncentracijos stovyklą, bet iš ten jį ištraukė vienas iš kompartijos lyderių, būsimasis Čekoslovakijos prezidentas Antonínas Zápotocký, kuriam grėsė kojos amputacija. Mikolášekas sustabdė gangreną ir naudojosi prezidento globa iki pat jo mirties 1957-aisiais. Jenšteine netoli Prahos pasistatydino vilą, kurioje priiminėjo ligonius. Mikolášekas nelaikė savęs visažiniu, negalėdamas padėti nukreipdavo ligonius pas diplomuotus gydytojus. Padėjo neturtėliams, apmokėdavo vaikų gydymą sanatorijose, įvedė miesteliui vandentiekį ir elektrą, rėmė Raudonąjį Kryžių.

Viskas pasikeitė 1958 m., prasidėjus kampanijai prieš nekonvencinę mediciną, kurios pagrindiniu taikiniu tapo Mikolášekas. Spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose jis kaltintas šarlatanavimu ir nelegaliai susikrautu turtu. Sufabrikavus teismą, 1959 m. Mikolášekas už bendradarbiavimą su naciais ir mokesčių vengimą buvo nuteistas penkerius metus kalėti, konfiskuojant nuosavybę ir atimant pilietines teises bei teisę verstis gydymo praktika. Išėjęs iš kalėjimo skurdo, glaudėsi pas buvusius draugus, palaidotas Prahos Olšanų kapinėse.

Aktualizuojant šią biografiją daug kas sutapo. Tik šiemet išleista Martino Šulco su žmona Ivana rašyta knyga „Jano Mikolášeko gyvenimas – tiesa apie garsųjį čekų gydytoją“, šiemet baigtas kurti ir filmas „Šarlatanas“, kurio sumanymą inspiravo būtent Šulcas. Tačiau pilnakraujis personažas neatsiras iš bendriausių gyvenimo faktų. Būtina ieškoti meninės tiesos, kuri nebūtinai sutampa su tikrove. Ta aplinkybė, kad Mikolášeko istorija buvo beveik pamiršta, o jos šaltiniai labai skirtingi, suteikė, anot režisierės, plačių galimybių interpretacijai, išmonei ir paslapčiai. Šio introverto gyvenime būta daug nežinomų ir prieštaringų dalykų, kuriuos, kaip sako scenarijaus autorius, reikėjo atrasti ir suprasti. Taip filme atsirado ir galima, bet nepatvirtinta Mikolášeko homoseksualumo linija, gana svarbi siužeto ir charakterio plėtotei.

Mikolášeko vaidmeniui Holland pakvietė šiuo metu žinomiausią čekų aktorių Ivaną Trojaną, suvaidinusį milicijos majorą Jirešą jos ankstesniame „Degančiame krūme“, gebantį perteikti vidines personažo būsenas net pačia santūriausia maniera. Jo sūnus Josefas Trojanas prisiminimų epizoduose yra Mikolášekas jaunystėje, o tėvo ir sūnaus panašumas kuria personažo tikrumo jausmą. Vienintelė Mikolášeko gyvenimo prasmė yra gydyti, jo šaltumas ir užsisklendimas savyje – tai savotiškas būdas susitelkti, bet ir tam tikra arogancija, savo galios supratimas. Jis nuolatos draskomas slaptų aistrų ir atgailauja skausmingai parklupęs prieš Nukryžiuotąjį, melsdamas padėti įveikti jame slypintį blogį. Tačiau sužinojęs, kad jo mylimo asistento Františeko (Juraj Loj) žmona pastojo, įperša jam persileidimą skatinančio nuoviro. Dėl savo pašaukimo susideda su abiem totalitariniais režimais. „Iš dalies tai konformizmo istorija, – sakė Agnieszka Holland. – Jis žinojo, kad žaidžia išlikimo žaidimą, ir tai jam ilgai sekėsi. Jis stengėsi išlikti. Tai klasikinis čekiškas charakteris.“

Laisvą interpretaciją autoriai pasitelkia ir Mikolášeko teismo procesui. Filme jis kaltinamas sąmoningai nunuodijęs du komunistų veikėjus, įmaišydamas strichnino į jiems skirtas mikstūras. Už tai gresia mirties bausmė. Įkalinimo metu ir teismo salėje įtampa auginama iki pat pritrenkiančio finalo, kai atsiskleidžia dar viena, jau visai netikėta išlikimo personažo briauna.

Nors Čekija pristatė filmą „Oskaro“ nominacijai, šalyje jis buvo sutiktas nevienodai. Priekaištauta, kad Holland nutolo nuo Mikolášeko gyvenimo realijų ir jas iškraipė, įžeidė garsiojo gydytojo atminimą, paversdama jį nejautriu despotu ir homoseksualu, kad jo mylimasis Františekas Palko yra fiktyvus asmuo, kad tai duoklė LGBT propaguojantiems Vakarams ir kino šarlatanavimas. Personažo gyvenimo dramą tokie argumentai nustumia į antrą planą.

O ją nulėmė gyventas laikas, nepakeliama jo atmosfera, puikiai perteikta filme. Ji tarsi ledinė, gaubiama blyškių melsvai pilkų spalvinių tonų, būdingų operatoriui Martinui Štrbai, panašiai filmavusiam ir „Degantį krūmą“. Saulės šviesa nutvieskia tik meilės sceną gamtoje, kur nereikia slėptis. Bendrumą su „Degančiu krūmu“ pabrėžia net siužetinė autocitata. Kai Mikolášeko advokatas nuvyksta į miestelį, kuriame įregistruotas vienas iš neva nunuodytų asmenų, paaiškėja, kad toks čia niekada negyveno. Panašiai į Ūstį prie Labės ieškoti falsifikacijos galų važiavo psichiniu ligoniu apšaukto Palacho šeimos advokatė Dagmar Burešová. Ir abiem atvejais jų atradimai negalėjo pakeisti išankstinių teismo nuostatų. Totalitarizmo sukaustytas laikas persmelkia visą Agnieszkos Holland filmą ir yra ne mažiau svarbus jo objektas.