Tuvė
(Tove)

Net neabejoju, kad režisierė Zaida Bergroth pirmiausia kūrė filmą apie spontanišką, nuoširdžią, kiek avantiūristišką asmenybę be ribų. Mylėjusią vyrus ir moteris, niekinusią buržuaziją, įnikusią į nikotiną ir svaigiuosius gėrimus. Tačiau mano mintys nuklydo gal režisierės ir nesumanyta linkme, kai Tove simpatija – politikas ir filosofas – su pašaipėle pavadino jos draugų kompaniją vaizduojamojo meno atstovais. Tarsi būtų norėjęs prikišti jų polinkį į įsivaizdinimą, savęs demonstravimą. Tarsi tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip atviras ir spontaniškas elgesys, gali būti netikras, parodomasis dalykas, kaukė, apgaunanti ne tik aplinkinius, bet ir patį kaukės nešiotoją. Parodų atidarymai, audringi vakarėliai, vyno upeliai, žavėjimasis Paryžiumi – visi tie laisvės ženklai, kuriuos filme demonstruoja Tove ir jos draugija, iš tiesų yra gryniausias klišių rinkinys. Gal miesčionių požiūriu Tove ir elgiasi drąsiai, bet apskritai paėmus nieko savita čia nėra. Mums leidžiama suprasti, kad Tove maištauja prieš skulptorių tėvą, griežtai žiūrintį į menininko priedermes. Tačiau ji vis tiek paiso jo autoriteto ir mėgina tapti „tikra“ menininke. Kita vertus, Tove patenka į bohemiškos teatro režisierės Vivikos galios lauką ir niekaip negali išsipainioti iš jos kerų, pradėti gyventi savo pačios gyvenimą.

Nieko keista, kad vaizduojamojo meno atstovų pasaulyje muminukai yra paslaptingas nesusipratimas. Kitaip nei tapybos darbų, trolių piešinių Tove niekam specialiai nedemonstruoja, nes tai, kas iš tiesų svarbu, žmonės paprastai slepia ir saugo. Filme savaime užgimsta šalutinis siužetas – apie paslaptingą kūrinio gyvenimą, kuris klostosi savaime, nepriklauso nuo menininko valios. Tove imasi trolių ne ypatingo įkvėpimo apimta, bet kai nori atsipalaiduoti ir kai reikia užsidirbti pinigų. Ilgainiui muminukai ima nešti vis didesnį pelną, o išaugus darbo apimčiai Tove piešti net padeda brolis. Tiesiog nuostabu, kad finansinį atlygį Tove gauna už savąjį pašaukimą, tik ji vis nesuvokia, kaip jai pasisekė gyvenime!

Blaivi nata, kad atvirumas ir meilė nėra tai, ką reikia specialiai vaizduoti, nuskamba ir filmo finale, kai dailininkė Tulika (su ja tikroji Jansson nugyveno likusį gyvenimą) ateina į Tove studiją nešina popieriniu maišeliu su dviem bandelėmis. Prie rafinuotų Vivikos pagundų įpratusi Tove net kilsteli antakį iš nuostabos, kad ir toks žemiškas flirtas yra įmanomas.

Kurti filmą apie kūrinio paslaptį, nežinia kokiame atmosferos sluoksnyje glūdinčią, nėra Bergroth užmojis. Šio filmo poetika paremta amato be didelių pretenzijų filosofija. Iš tiesų – kas čia blogo, jei moki padaryti patrauklų, sklandų, kultūringą dalykėlį, pernelyg nejaukiantį žiūrovo proto. Savo ruožtu neneigsiu, kad buvo visai malonu žiūrėti šį kinogenišką, minkštos šviesos sklidiną filmą, su saiku jausmingą ir ištaigingą. Įtraukiantį subtiliais interjerais, veikėjų drabužių stiliumi, 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio atmosfera su ore tvyrančia naujo meno ir atviros ateities nuojauta.

Pati Tove išlieka vis tokia pat, lyg jos gyvenime nebūtų didelių pasikeitimų ar kryptingo judėjimo į aiškų tikslą. Tačiau tai veikiau ne sąstingio, o mokėjimo save kurti iš naujo požymis – juk net išoriškai ji amžinai jaunatviška, laiko nepaliesta. Tai lengvo žmogaus, kartais slegiamo sunkių jausmų, gyvenimas, kuris išoriniam stebėtojui primena laisvai plaukiantį, nuolat atsinaujinantį judesį.