Paryžius. 13-as rajonas
(Les Olympiades, Paris 13e)

Viskas čia – tarsi ką tik pabudus, išprakaitavus, judėjus, tankiai kvėpavus. Ne, ne taip, kaip pas kokį Abdellatifą Kechiche’ą. Ten net patalynė šlapia. Čia visai ne slapčia įsliūkinam į eilinį miegamąjį, kuriame mylisi troškimai, lūkesčiai, įsitikinimai, jaunas kvailumas ir šiokia tokia arogancija. Paprastai tariant – žmonės nežino, myli jie vienas kitą ar ne, geidžia tik dabar ar ir rytoj.

Siužetą, gyvenimiškai ir gyvai, Audiard’as neria ant didelių ir mažų įvykių, kitaip tariant, į priekį istoriją stumia ne tik tai, kas vadinama vingiu, bet ir tai, ką kasdien nurašome detalėms. Mergina nori mylėtis, vaikinas atsako – ne šiandien, maža kibirkštis įskelia ugnį, kuri sudegina viską. Mergina užsideda peruką...

Nėra didelių įvykių. Nėra didelės meilės, nėra išsamaus sekso, daugiau uvertiūros kaip filmo „Kasablanka“ laikais. Labiau blaškymasis, nesusipratimas, ieškojimas, neišsipasakojimas.

Tad filmas atrodo mažas, o kaip Jacques’ui Audiard’ui – neambicingas. Negalėtum labai prieštarauti, jei kas nors pasakytų – tai jaunas pirmas debiutinis filmas. Jo dvasia, fragmentiškumas, tempas, galų gale, tema ir pati istorija – tokia jauna, truputį paaugliška, transliuojanti tokį beveik naivų (jei žiūrėtume ciniškai) ir tyrą (jei žiūrėtume nuoširdžiai) norą mylėti ir būti mylimam. Taigi, labai paprasta, aktualu pirmo kurso studentui (jei žiūrėtume ciniškai) arba visiems ir visada (jei leistume sau žiūrėti nuoširdžiai).

Tad žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad režisierius pavargo nuo radikalių istorijų, turbopersonažų, aštrių vingių. „Pranašas“ stovėjo ant itin charizmatiškų personažų pamato, ne kitaip ir „Rūdys ir kaulai“. Tiesą sakant, atmintyje tik tai ir lieka – beveik kurioziškai tiesmukas Matthiaso Schoenaertso personažas „Rūdyse“ ar, na pranašas „Pranaše“.

Naujajame filme personažai buitiniai, neįsimenantys, nevienalyčiai (ir gerąja prasme, ir nelabai). Ypač čia stringa pagrindinis vyro personažas. Atrodo, kad jis apskritai neturi vidinio pasaulio, jis tarsi įsistrigęs tarp mergų, kurias gauna gana lengvai ir tarp kurių šokinėja kaip bevalis teniso kamuoliukas. Pabaigoje lyg ir atsiranda to, ką vadiname jausmais, užuomazga ir tai tarsi rodo, kad būtent apie tai filmas su mumis ir šnekasi. Šnekasi apie dabartinį laiką, kai motyvacija kažką daryti ir nedaryti byra kaip smėlis tarp pirštų – yra efemeriška, nepaaiškinama, spontaniška.

Bet, tiesą sakant, ar kada nors buvo kitaip?

Todėl galvojant apie „Paryžių“ tenka grįžti prie atmosferos, auros ir vietos, kurioje viskas vyksta. Prie spalvos (filmas nespalvotas) ir tų dulkių, kurios matosi kambaryje, kai į jį saulės šviesa krenta tam tikru kampu. Nes, šiaip ar taip, pagrindiniai filmo įvykiai klostosi viename bute, o ir pavadinimas nurodo vietą.

Galima mojuoti rankomis kiek nori, bet niekaip nenuvejama ta šlykščiai banali mintis, banalesnė už griežia pirmuoju smuiku, kad Paryžius – tai meilės miestas. Nejaugi Kanų laureatas transliuoja šią atvirukinę tiesą? Bet vis dėlto tai nuvejama mintis. Filme meilės nedaug. Paryžius ar bent vienas jo rajonas – tai neišvėdintas miegamasis, kuriame, atleiskite, dulkinasi pagrindiniai šių laikų personažai, arogantiška visažinystė ir nesugebėjimas apsispręsti bei įsipareigoti.