Viskas praėjo gerai
(Tout s’est bien passé)

Kai neįmanoma atsakyti


Režisierius ir scenarijaus autorius François Ozon (pagal Emmanuèle Bernheim to paties pavadinimo romaną)
Operatorius Hichame Alaouié
Vaidina Sophie Marceau, André Dussollier, Charlotte Rampling, Hanna Schygulla

2021, Prancūzija, 112 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“


Režisierius François Ozonas į prancūzų kiną atėjo 10-ajame dešimtmetyje, ir labai ryškiai. Dirbo intensyviai, produktyviai, jo sumanymai intrigavo, filmai buvo vertinami prestižinių festivalių, mėgstami žiūrovų. Ozonas – tikras režisierius chameleonas, turintis daug veidų. Kiekviename filme – vis kitoks. Šis režisierius tarsi matavosi įvarius žanrus, stilius, žaidė su jais. Tačiau kad ir kokį filmą kurtų, kad ir kokios temos imtųsi, visada jautei jo ironišką žvilgsnį ir atsiribojimą, išlaikomą šaltą distanciją. Kartais prasiverždavo atviras sentimentalumas. Gal todėl jo filmai, nors įtraukiantys ir įdomūs, atrodė kažkokie „netikri“, toks „kaukių“ keitimo žaidimas. Tačiau su branda, perkopus penktąją dešimtį, režisieriaus filmuose atsiranda vis daugiau „tikrumo“. Tirpsta ta ledinė distancija, ją keičia jautrumas ir išmintis, dingsta ironiškas šypsnys, atsiranda švelnus humoras.

Naujasis Ozono filmas „Viskas praėjo gerai“ – brandžiausias jo darbas. Gal todėl, kad remiasi asmeniniais išgyvenimais, susijusiais su artimųjų netektimi. Ir čia jau slėptis po kauke ar ironizuoti nebesinori. Netikrumo pojūtis filme visiškai išnyksta. Atsiranda jautri pasakojimo intonacija.

 

Filmas sukurtas pagal daugelio režisieriaus filmų („Po smėliu“, „Baseinas“, „5×2“ ir k. t.) scenarijaus autorės, rašytojos Emmanuèle Bernheim autobiografinį to paties pavadinimo romaną. Ji sunkiai susirgo ir mirė jau prasidėjus šio filmo darbams. Romane Bernheim aprašo savo pačios patirtį, kaip ji padėjo numirti tėvui. Jis buvo garsus meno kolekcionierius André Bernheimas, mama – skulptorė Claude de Soria. Turtinga ir įtakinga meno pasaulio šeima. Tačiau po insulto nusilpęs ir praradęs gyvenimo džiaugsmą tėvas užsispyrusiai prašo dukterų padėti atlikti eutanaziją. „O mano tėvui neįmanoma atsakyti“, – paaiškina filme Emanuelė. Ir dvi seserys išgyvena tą košmarišką patirtį – vykdo tėvo prašymą padėti jam numirti. Kaip mokame kankinti savo vaikus!

 

Filmo istorija – paprasta ir iš anksto nuspėjama. Kaip išduoda jau pavadinimas – viskas praeis gerai. Tačiau filmas neleidžia atsipalaiduoti. „Viskas praėjo gerai“ – visą jausmų, išgyvenimų paletę parodanti drama, bet nespaudžianti žiūrovų gailesčio, nestokojanti ir humoro, ir absurdo.

 

Čia, žinoma, didžiulis filmo aktorių nuopelnas. Sukviestas visas žvaigždynas – tai įprasta Ozonui, jo filmuose visada vaidina pirmo ryškumo aktoriai. Neįprasta, kad šiame filme jie nėra tik ženklai režisieriaus kinematografiniame žaidime. Jiems suteikta daug kūrybinės laisvės, palikta talpi erdvė jų charakteriams, kuriuos jie meistriškai ir itin natūraliai pripildo turtingos emocijų gamos. Besąlygiškai patiki herojais ir susigyveni su jais. Sakykim, Emanuelės vyrą Seržą (o tai legendinis kino kritikas Serge’as Toubiana, „Cahiers du cinéma“ redaktorius, Prancūzų sinematekos vadovas ir t. t.) aktorius Éricas Caravaca suvaidino taip įtikinamai, kad net suabejojau, ar filmavosi ne koks nors kritikas, o gal ir pats Toubiana.

 

Emanuelę nepriekaištingai suvaidino Sophie Marceau, parodydama tikrą aktorinę brandą. Jai pavyko atskleisti, kokie nelengvi jos herojės ir tėvo Andrė (įtaigus talentingasis André Dussollier) santykiai, kaip skaudindavęs ją vaikystėje, kokius jausmus – užuojautą, pyktį, įtūžį, švelnumą, gailestį – jai sukelia toks tėvo prašymas. Jai tenka pažvelgti tiesai į akis. Išgyventi akistatą su savimi, savo tėvais, šeima. Jau vienoje pirmųjų filmo scenų Emanuelė lekia į ligoninę, sužinojusi apie tėvą ištikusį insultą, bet, deja, tenka sugrįžti ir įsidėti kontaktinius lęšius. Režisierius iš karto įspėja, kokios žaidimo taisyklės: teks viską aiškiai pamatyti ir suvokti.

 

O į depresiją panirusios mamos Klod (mylima režisieriaus aktorė Charlotte Rampling) žvilgsnis jau nebeatsiveria ar nebenori atsiverti pasauliui. Jos „cementinė širdis“ nebepriima daugiau jokių išgyvenimų, jų buvo jau ganėtinai. Gal toks gyvenimas ir yra mirtis? Gal to ir nori išvengti eutanaziją pasirinkęs jos vyras?

 

Ozono filmuose visada svarbus seksualumo aspektas. Būdamas atviras gėjus, režisierius įpina šią liniją ir čia. Tačiau šįkart svarbiau ne seksualumas (svarbu ir jis, tik traktuojamas kiek ironiškai – paskutinės vakarienės scena restorane, kur dirba Andrė mielasis padavėjas Tjeri), o žmogiškas dviejų vyrų ryšys, kuriame pinasi meilė, prieraišumas, o gal ir kerštas ar godumas. Ekrane pasirodęs Andrė meilužis (Grégory Gadebois) ir įneša visą tą jausmų sumaištį.

 

Filme labai ryškus meno, muzikos, kino leitmotyvas. Ne tik todėl, kad tokia yra filmo herojų aplinka. Eutanazijos datą atkelti galima tik dėl vienos priežasties – mylimo anūko koncerto. Kaip galima padėti išvežti uošvį numirti į Šveicariją, jei tuo metu sinematekoje atidaroma Luiso Buñuelio retrospektyva? Bet gal būtent muzika, kinas ar dailė ir jungia šeimą? Gal jie per tai geriausiai suprato vienas kitą, nes šiaip susikalbėti ir suprasti kur kas sunkiau. Nors jie visi turtingi, sėkmingi ir, rodos, gyvenimas eina gerai.

 

„Viskas praėjo gerai“ nėra nei už, nei prieš eutanaziją, kuri Prancūzijoje uždrausta. Nors suvaidinti eutanazijos „atstovę“ iš Šveicarijos režisierius pakvietė savo idealo kine – vokiečių režisieriaus R. W. Fassbinderio – mylimą aktorę Hanną Schygullą.

 

Šis filmas – apie meilę, kurios atkakliai iki paskutinio atodūsio reikia visiems. Kad galėtum ištverti, kad viskas praeitų gerai.