I-A
(EO)

Asilui teko pagrindinis vaidmuo jau 1966-ųjų Robert’o Bressono filme „Atsitiktinai, Baltazaras“, su kuriuo „I-A“ vis lyginamas. Tačiau Skolimowskis savajam asilėliui skiria ne foninę ir simbolinę reikšmę, o papasakoja istoriją iš jo paties perspektyvos. Su personažu susipažįstame keliaujančio cirko pasirodyme, kuriame jis dalyvauja kartu su rūpestinga ir mylinčia savo šeimininke Kasandra (Sandra Drzymalska). Po gyvūnų teises ginančių protestuotojų (sic!) sukelto sąmyšio asilėlis atskiriamas nuo Kasandros ir išvežamas ūkininkų prieglobsčiui. Vieną naktį asilėlį aplanko neblaivi Kasandra ir atveža jam mėgstamiausių morkų. Pasisveikinimas neužtrunka ir ašaras vos tramdanti Kasandra turi skubėti atgal. Tai turbūt vienintelis toks viltį žadinantis epizodas, nes nuo šios akimirkos beveik viskas neišvengiamai blogėja – I-A prasilaužia pro aptvarą ir skuodžia gatve, tačiau Kasandros nepasiveja.

Taip jis tampa klajokliu – nuo pelkėtų Lenkijos miškų, laukymių ir miestelių iki vilų Italijos Alpėse. Tokia „laisvė“ gyvūnui žmonių pasaulyje, žinoma, yra sąlygiška ir atsitiktinė. Asilėlis jos iš dalies paragauja, bet visai panašiai kaip tas glamžomas banknotas 1983-iųjų Bressono „Piniguose“, keliaudamas nuo vieno savininko pas kitą. Nuo vienišos cirko artistės iki arklidžių, nuo agresyvios, gyvulį skriaudžiančios chuliganų gaujos iki skerdyklos žabangų. Tiesa, smurtas prieš gyvulį filme niekad neparodomas tiesiogiai, tačiau leidžiama suprasti iš bliovimo ir spardymo garsų, kurie kraują stingdo kur kas labiau. Skolimowskio įsivaizduojamas asilėlį supantis pasaulis stulbinantis, tačiau tolygiai niūrus. Dėl šios priežasties nuolat jaučiausi sūpuojama emocinėmis sūpyklėmis: filmo montaže pasakiški gamtos vaizdai mainosi su skausmą, kaltę ir pasišlykštėjimą keliančiomis scenomis.

Asilėlio akiratyje niokojama gamta ir žiauriai elgiamasi su gyvūnais. Vėjo turbinos šienauja skrendančius paukščius, medžiotojai lazeriniais šautuvais naikina vilkus, vos nenušaunamas ir I-A. Nuolat asilėlio gyvybei kylantis pavojus skatina vis stipresnį empatijos jausmą. Stambiu planu filmuojamos I-A melancholiškos akys, klaikus jo bliovimas kenčiant ar bendravimas šnervėmis subtiliai išreiškia gyvulio išgyvenimus. Visada girdime jo kvėpavimą, todėl suprantame, kaip jis jaučiasi. Ypač paveikūs intymūs kadrai, kuriuose kamera fiksuoja asilėlio snukutį švelniai glamonėjančią žmogaus ranką, – beveik pajutau glotnius jo kailio plaukelius.

„I-A“ originalus tuo, kad kelia iššūkį mūsų išmoktiems filmo išnarstymo būdams, o daugiau skatina pasitelkti jausmus. Jis jutimiškai paveikus režisieriaus pasitelktomis naujų technologijų galimybėmis, panaudotomis kaip reta apgalvotai ir kūrybiškai, o kompozitoriaus Paweło Mykietyno muzika tarsi perkelia į anapusybę.

Asilėlio klajonės atskleidžia žmogiškosios kultūros brutalumą, absurdiškumą, klestintį žiaurumą, pavojingą ir sau, ir kitoms gyvoms būtybėms. Pasijutau bejėgė, tačiau, tikiuosi, filme skatinama užuojauta išnaudojamiesiems primins, kad ieškodami santaikos su gamta pirmiau turėtume ieškoti santaikos tarpusavyje. Skolimowskis vengia moralizavimo, veikiau atveria pasaulį, kurį sukūrėme patys, ir ragina pamatyti, ko netenkame elgdamiesi su kitomis būtybėmis kaip su menkesnėmis. Pasaulį pamažu prarandame, tačiau kad ir kaip niūrai tai skambėtų, joks šiemet matytas filmas nesužavėjo tokiu jausminiu ir intelektualiniu veržlumu kaip „I-A“. Aštuoniasdešimt ketverių Jerzy Skolimowskis nusipelno gilios pagarbos, o visi vaidinantys asilėliai – Hola, Tako, Marietta, Ettore, Rocco ir Mela – meilės ir sultingiausių morkų.