Peteris fon Kantas
(Peter von Kant)

Meilė kaip apsėdimas

„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“

Scenarijaus autorius ir režiserius Francois Ozon (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą)

Operatorius Manuel Dacosse

Vaidina Denis Menochet, Isabelle Adjani, Khalil Ben Gharbia, Hanna Schygulla, Stefan Crepon

2022, Prancūzija, 85 min.

Platintojas Lietuvoje „A-One films“


Vienas pirmųjų ilgametražių François Ozono filmų buvo sukurtas pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Lašai ant įkaitusio akmens“ (2000). Praėjus dviem dešimtmečiams Ozonas vėl atsigręžia į savo „vyresnįjį brolį“ (kaip jis Fassbinderį mėgsta vadinti duodamuose interviu) ir pristato „Peterį fon Kantą“ – filmą, gimusį iš žymiųjų „Karčių Petros fon Kant ašarų“ (1972). Matyt, naująjį „Peterį fon Kantą“ galima pavadinti visaip – interpretacija, adaptacija, reveransu, laišku. Lygiai kaip galima jį žiūrėti tarsi savarankišką filmą (nemačiusiems pirmtako) arba lyg dialogą su draugu iš praeities.

Peteris fon Kantas (Denis Ménochet) – žinomas kino režisierius, savo erdviame industrinio interjero bute dirbantis prie naujo scenarijaus. Nuo jo nė per žingsnį neatsitraukia visiškai atsidavęs asistentas Karlas (Stéfan Crépon) – sadomazochistiškas Peterio namuose kuriamo spektaklio stebėtojas, per visą filmą nepratariantis nė žodžio. Neseniai su partneriu išsiskyrusio ir pagiežoje skendinčio Peterio būtį sudrebina aktorės, mūzos ir senos draugės Sidonijos (Isabelle Adjani) vizitas – jos dėka Peteris susipažįsta su jaunuoliu Amiru (Khalil Ben Ghabria), vis dar ieškančiu savo vietos šiame pasaulyje. Siekdamas užkariauti Amiro kūną ir širdį, Peteris jam pasiūlo vaidinti naujajame savo filme.

„Peteris fon Kantas“ neabejotinai yra intertekstualus Ozono žaidimas, pilnas užuominų į Fassbinderio kūrybą ir biografiją. Buvusio Petros buto erdvės detalės pagausintos (jas pastebėti reikėtų gal ne vienos peržiūros), visko daugiau ir tirščiau – tarsi Ozonas ne vien aklai sektų Fassbinderiu, bet ir šiek tiek šaipytųsi. Moterų vietą filme užima vyrai, o Peterio fon Kanto vaidmens atlikėjas Denis Ménochet ir vizualiai, ir pasirinkta profesija primena patį Fassbinderį. Aštuntojo dešimtmečio stilistikos Peterio bute mes ir vėl matome Poussino paveikslo fragmentus, rūbų  manekenų figūras, o buvusios Petros pasijos Karinos vaidmens atlikėja Hanna Schygulla naujojoje versijoje tampa Peterio motina Rozmari.

Iš tiesų „Peterio fon Kanto“ istorijos potekstė labai paprasta ir universali – joje pinasi jėgos ir aistros, santykių kaip galios žaidimo, meilės kaip beprotybės ir noro apsėsti, vienatvės ir siekio iš jos ištrūkti temos. Peteris įvilioja Amirą į savo teritoriją – čia, būdamas kūrėju ir režisieriumi (ne tik kino, bet ir jų santykių), prieš kamerą provokuodamas vaikiną atverti skaudžias savo paslaptis ir tapti pažeidžiamam, jis turi galios pranašumą. Jaunas kūnas filme išmainomas į šlovės pažadus – Ozoną domina nykstanti riba tarp meilės ir sandorio: kas ta riba, kada ir kur ją nubrėžti? Poros galios santykis netikėtai apsiverčia, kai Amiras, pajutęs daromą įtaką Peteriui, ima diktuoti savo sąlygas, o pastarasis tampa savo paties išpuoselėtų jausmų įkaitu.

Finale Amiras yra ne mylimasis, o efemeriškas Peterio aistros ir fantazijos produktas – išaugintas, ištobulintas lyg skulptūra (jo gigantiški portretai pratęsia graikų dievų naratyvą ant fon Kanto buto sienų) jis palieka Peterio prieglobstį. Išduotam Peteriui tai padeda suvokti ir jį nuolat lydinčio vidinio skausmo priežastį – negebėjimą mylėti be reikalavimų.

Nors „Peteryje fon Kante“ taip pat beveik neišeinama iš uždaros buto erdvės, filmas, lyginant su pirmtaku, gerokai mažiau klaustrofobiškas. Kartu jame nebėra į pavadinimą įrašytų karčių ašarų – čia mažiau melodramos, susvetimėjimo ir kartėlio, daugiau komedijos ir farso, veikiausiai neatsiejamų nuo paties Ozono filmų stiliaus.

Tik pasirodžiusios „Karčios Petros fon Kant ašaros“ buvo vertintos gana kontroversiškai ir aktualizavo to laiko tabu, kurie filme turėjo būti peržengti. Ozono „Peteryje fon Kante“ pastarųjų jau nelikę, ir tai iš filmo atima vieną galimų aktualių poteksčių. Atrodo, kad „Peterį fon Kantą“ Ozonas kūrė pirmiausia pats sau, ir akistata su idealu čia svarbesnė nei naujųjų laikų socialinės aktualijos. Puikus režisierius, bet siaubingas žmogus, atgrasus, silpnas, manipuliatyvus, lydimas priklausomybių – toks filme yra Peteris. Norą suprasti ir užuojautą lengvai užgožia pasibjaurėjimas. Ir finalinis ištikimojo Karlo spjūvis Peteriui į veidą, regis, filme yra gana simboliškas.