Dvyliktosios naktis
(La Nuit de 12)

Tarp kalnų

„Dvyliktosios naktis“
„Dvyliktosios naktis“

Režisierius Dominik Moll

Scenarijaus autoriai Pauline Guéna, Dominik Moll, Gilles Marchand

Operatorius Patrick Ghiringhelli

Vaidina Bastien Bouillon, Bouli Lanners, Pauline Serieys, Lula Cotton-Frapier, Anouk Grinberg, Mouna Soualem, Johann Dionet, Thibau Evrard, Julien Frison, Paul Jeanson

2022, Prancūzija, Belgija, 114 min.

Platintojas Lietuvoje „A-One films“


„Dvyliktosios nakties“ pradžioje Dominikas Mollis atskleidžia kortas – užrašas byloja, kad dvidešimt procentų nusikaltimų Prancūzijoje lieka neatskleisti. Filmo pagrindas – 2021 m. pasirodžiusi dokumentinė Pauline Guéna knyga, kurioje aprašytas panašaus į filmo nusikaltimo tyrimas. Rašytoja metus lydėjo vieną Versalio policijos tyrėjų būrį.

 

Kartu su scenaristu Gilles’iu Marchand’u ir operatoriumi Patricku Ghiringhelli, Mollis, regis, neslepia, kad kuria realistišką filmą apie policininkus, jų kasdienybę, kur kiekvieną žingsnį lydi ataskaitų rašymas ir dažnai kyla įtampa, nes sunku nuolat bendrauti su padugnėmis ar jausti bejėgiškumą, kai tenka pranešti žinią apie mirtį aukų artimiesiems. Tad „Dvyliktosios naktis“ – tai ir filmas apie tai, ką reiškia kasdien susidurti su blogiu.

 

Veiksmas Grenoblyje prasideda, kai Johanas (Bastien Bouillon) tampa būrio vadu, išėjus į pensiją ankstesniajam. Jis gyvena vienas, vakarais treniruojasi dviračių treke ir nenujaučia, kaip jo gyvenimą paveiks pirmasis nusikaltimas, kurio tyrimui teks vadovauti. Dar nelabai išsipagirioję po atsisveikinimo policininkai skuba į įvykio vietą nuošaliame kaimelyje, kur naktį gyva buvo sudeginta iš vakarėlio ėjusi mergina. Draugė teigia, kad Klara (Lula Cotton-Frapier) neturėjo priešų, bet jai patiko vaikinai, kurių nepavadinsi pavyzdingais. Johanas su kolegomis netrunka tuo įsitikinti: apklausiami buvę ir esami Klaros meilužiai kiekvienas savaip demonstruoja abejingumą, infantilumą, nesugebėjimą užmegzti tikrą ryšį ar net neslepia, kad santykiuose su moterimis mėgsta prievartą. Jų reakcija į žinią apie Klaros mirtį ir monologais šlykštisi policininkas Marso (Bouli Lanners) – jis vyresnio amžiaus, skaudžiai išgyvena išsiskyrimą su žmona ir negali suprasti, ką reiškia sąvokos, kuriomis santykius su Klara apibūdina jos vaikinai. Kad ir tokia: „užsiėmėme seksu kaip draugai“. Būtent Marso galiausiai neištvers įtampos, neapykantos ir to, kad žudikas taip ir liks nežinomas, nors juo galėjo būti kiekvienas iš apklaustųjų. Johanas nesėkmę priims stoiškai, tikėdamas, kad Klaros byla iš tų ypatingų, kurios persekioja kiekvieną policininką ir, Johano žodžiais, ėda iš vidaus.

 

Tačiau pasakodamas apie tyrimą Mollis neapsiriboja policijos kasdienybe ar konstatavimu, kaip sumenko, supuvo, suiro moterų ir vyrų ryšiai. Kad ir kaip paviršutiniškai skambėtų Marso pakeitusios policininkės Nadios (Mouna Soualem) frazė apie tai, kad vyrai daro nusikaltimus ir vyrai juos tiria, Mollis subtiliai rodo, kad tai ne tik žodžiai. Nors policininkai apie tai ir nekalba, jų klausimai, reakcija į Klaros meilužių žodžius atskleidžia gal net nuo savęs slepiamą požiūrį, esą tai buvo lengvai prieinama mergina, todėl ją ir nužudė. Į šį žodžiais neišsakytą požiūrį reaguoja geriausia Klaros draugė Nani (Pauline Serieys). Skaudžiame jos monologe Johanui nuskamba svarbi frazė: „Ją užmušė, nes buvo mergina.“

 

Vasarį šešis prancūzų kino akademijos „Cezarius“, tarp jų geriausiam filmui ir geriausiam režisieriui, pelniusi „Dvyliktosios naktis“ neturėtų nuvilti ištikimų Mollio gerbėjų, net jei ir nelabai primena jo ankstesnes ironiškas filosofines paraboles „Lemingas“, „Haris – draugas, linkintis jums gero“ ar „Naujienos iš Marso planetos“. Naujame filme ironija niekur nedingo, ji skamba ir kai Marso cituoja Paulio Verlaine’o „Sentimentalų pašnekesį“: „Leurs yeux sont morts et leurs lèvres sont molles“ („Akys bedvasės, bet lūpos švelnios, / Žodžių jų išgirst nieks nenusipelnė“; vertė Julija Gulbinavičiūtė), ir kai filmo pabaigoje Johanas savo dviračiu jau kyla į milžinišką kalną, o ne suka ratus uždarame stadione. Tik Mollio meistriškumas tapo dar taupesnis, kaip kad epizode, žyminčiame grįžimą prie nusikaltimo po trejų metų. Prieš tai kamera pamažu kilo viršun, į horizontą užstojantį akmeninį kalną, tarsi sakydama, kad tyrimas atsirėmė į nenugalimą kliūtį. Mollis montuoja kalną su ilgu kadru, kuriame atnaujinusi bylą teisėja (Anouk Grinberg) ilgai eina gatve į teismo pastatą – horizontali judesio linija driekiasi nuo kadro kairės iki pat paskutinio taško dešinėje.