Sugrįžimas į Seulą
(Retour à Séoul)

Taigi prieš mus – maždaug aštuoneri metai iš jaunos šiuolaikinės merginos gyvenimo. Fredi (Ji-Min Park) – Prancūzijoje užaugusi korėjietė, kuri, užgaidos pagauta, kelioms dienoms atvyksta į Seulą. Ilgainiui sužinome, kad ji – viena iš kelių šimtų tūkstančių Korėjos kūdikių, kuriuos nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio tėvai dėl skurdo ar kitų priežasčių atiduodavo įsivaikinti užsieniečiams.

Ar iš šio filmo galime tikėtis ko nors daugiau nei dar vienos tapatybės paieškų istorijos? Atvirai pasakius, tokios paieškos man kuo toliau, tuo labiau atrodo ne tik beprasmiškos, bet net ir žalingos. Juk neretai matai, kad žmogus nieko per daug nenutuokia nei apie save, nei apie pasaulį, bet yra itin įsigilinęs į kažkokios ypatingos ir nepakartojamos savosios tapatybės puoselėjimą.

Viename epizode Fredi įvardija Korėją kaip toksišką vietą. Labai tikslus pasakymas, nes kapstymasis po savo praeitį ir kitų žmonių gyvenimą iš tiesų yra savotiška priklausomybė. Filmo herojės garbei reikia pasakyti, kad ji tokiam potraukiui atkakliai priešinasi. Net iš elementaraus padorumo Fredi nerodo nė menkiausio susidomėjimo vietos tradicijomis ir nepaiso viešnagės papročių. Atrodo, kad priklausyti didesnei visumai jai yra atgrasu – lyg būtų užtekę, kad dar kūdikystėje tapo masinio įvaikinimo projekto dalimi. Ryšio su savo korėjietiška šeima Fredi ima ieškoti lyg nenoromis, o atsiradus tėvui irgi nedega entuziazmu. Kita vertus, nors ji elgiasi atsainiai, kiti žmonės jai nuoširdžiai padeda, rodo draugiškumą ir meilę. Tik Fredi viską jaukia ir griauna. Ji bjaurisi jausmingomis intonacijomis ir gestais, o ypač nepakenčia aktyvaus dėmesio, palankumo ženklų ir dovanėlių.

Tačiau ar toks elgesys nereiškia, kad Fredi jaučia trauką šiai toksiškai vietai – visai kaip alkoholiui ir kitoms svaigioms medžiagoms, kurioms ji neabejinga? Užvis labiausiai erzina ir traukia tas vienintelis žmogus, kuris neatsiliepia, nenori su ja susitikti, – Fredi motina. O juk iš esmės ši elgiasi visai kaip Fredi – nenori pasiduoti toksiškai pagundai pradėti lieti savo sielvartą kitiems, mėginti atitaisyti praeitį.

Ir visgi Fredi įklimpsta į tapatybės paieškų liūną, kai asmenybė ne išsikristalizuoja, o atvirkščiai, tik byra į įvairius pavidalus. Filmas suskaidytas į kelis fragmentus, kuriuos skiria skirtingos trukmės laiko tarpai ir kuriuose Fredi vis kitokia. Tai labai nepatikimas personažas: vieną dieną ji kompulsyviai svaiginasi, o po kurio laiko, žiūrėk, jau blaivininkė. Simpatišką natūralią merginą keičia gotė, panirusi į miesto ir savo pačios patamsius. Tada subręsta, pavirsta elegantiška ginklų prekeive juodu kostiumėliu, kol galiausiai tampa kalnų keliautoja ir vėl atjaunėja. Net kai mergina atrodo nurimusi, išskaidrėjusi, vis tiek negalime būti tikri, kad ilgam.

Tai ko gi nori toji Fredi iš savęs ir kitų? Filmo pradžioje ji išgirsta komplimentą, kad jos veidas – lyg iš senovės Korėjos. Iš tiesų neprofesionali aktorė Ji-Min Park – tai paniurusi, tai su pašaipia šypsena – atrodo gaivališkai, senoviškai, ypač naktinio miesto epizoduose ar kai skvarbiu žvilgsniu it radaru naršo erdvę. Ji – kaip paklydusi dvasia, gaivalas iš laikų glūdumos, nerandantis sau vietos ir todėl nirštantis, ieškantis kažkokio seno siūlo galo, kurį galėtų surišti su nauja pradžia.

Filmo stilistika bei pasakojimas irgi atrodo tarsi paimti iš skirtingų filmų ir gyvenimų. Iš pradžių, kai keli personažai susėda išgerti, buvau sunerimusi, kad režisierius Davy Chou kėsinasi kopijuoti Hong Sang-soo kiną. Tačiau Fredi paneigia užstalės tradicijas, o filmas ima sukti papročių komedijos, šeimos dramos link. Tik nenuorama veikėja ir vėl nugesina sentimentalumą; tada mezgasi kone žanrinis kinas su ginklais, bet irgi tik trumpai. Atrodo, režisierius drauge su heroje neapsisprendžia, kokia stilistika ir terpė jai labiausiai derėtų. Į visumą filmo dalis sulieja ryškios, bet šiltos ir minkštos, pavadinkim, „brangakmenių“ spalvos, kuriančios nostalgijos, retro atmosferą.

Žiūrėdama filmą, tai prarasdavau susidomėjimą, tai atlaidžiau įsitraukdavau į žaidimą stiliais, net pradėjo patikti tas netolygumas, netobulumas... Ir epilogas, sakyčiau, visai teisingas. Tiek kartų atstūmusi kitų palankumą ir dėmesį, Fredi galiausiai pati nori padaryti gražų, nuoširdų gestą. Bet netikėtai nieko neišeina, ir ji nuoširdžiai sutrinka. Plotmėje, kurioje dalykai darosi savaime, valia – net jei tai gera valia – bejėgė.