Gardutė

Filmo herojės Ona (Elena Ozarinskaitė) ir Saulė (Agnieška Ravdo) yra virėjos, dirbančios, rodos, jokių karjeros perspektyvų neteikiančioje Kauno valgykloje, kur jų noras eksperimentuoti ir gerinti meniu ne tik nevertinamas, bet ir baudžiamas. Na tai kas, kad ožkos sūris pagerintiems cepelinams parduotuvėje buvo su akcija ir tik keliais centais brangesnis už įprastą, pyksta valgyklos savininkas (Liubomiras Laucevičius), – lankytojai pripras ir ką tada reikės daryti, kelti kainas? 

Vis dėlto Saulė, aktyvesnė ir išradingesnė, sugalvoja proveržio planą – užsiregistruoja dalyvauti naujame televizijos kulinariniame šou, kuriame varžysis „geriausi Lietuvos šefai“. Savo valgyklą jos emancipuoja iki restorano „La Gardutė“ (net sukuria jam feisbuko puslapį su instagraminėmis maisto nuotraukomis), prisistato baigusios kulinarijos mokslus Prancūzijoje ir patenka į konkursą – nors, rodos, šis nekaltas melas visiškai nebuvo būtinas, nes laidos prodiuserius labiau domina ne gaminimo įgūdžiai, o melodramatiška Onos istorija.

Juokingiausiose filmo vietose traukiamas per dantį būtent šis pramogų industrijos aparatas su savo pirotechniniais efektais, absurdiškais besisukančiais cepelinais, laidos vedėjais, prieš kamerą bendraujančiais kaip geriausi draugai, o jai nusisukus vienas kitą žeminančiais, ir visu kitu suvaidintu autentiškumu.

Laida, beje, vadinasi „Gaminkime lietuviškai“, ir dar vienas filmo satyros objektas – ta pastaruoju metu suvešėjusi populiariosios kultūros tendencija atrasti ir didžiuotis lietuvybe, kuri geriausiu atveju pasibaigia tautišku kiču (pavyzdžiui, cepelinais su vėliavos spalvų padažu), tačiau vietomis suskamba ir šovinistiniais tonais. Filmo antagonistė, prasimušusi ir sukta šefė Bruknė (Lina Rastokaitė) socialiniuose tinkluose paskelbia filmuką, kuriame per Baltarusijos sieną mėto savo pagamintus patiekalus – kad vargšai mūsų kaimynai kartu su lietuvišku maistu paragautų laisvės ir demokratijos.

Parašyta ir režisuota moterų, „Gardutė“ lengvai įveikia „Bechdel testą“, nes ir herojės, ir antiherojės čia yra moterys, o vyrai daugiausia lieka antrame plane. Stiprus ir charizmatiškas filmo centras yra Agnieškos Ravdo Saulė, nustelbianti kiek anemišką Elenos Ozarinskaitės Oną, nors ši tarsi turėtų būti pagrindine filmo heroje, net ir su romantine siužeto linija. Jųdviejų santykiai irgi ne visada įtikina – geriausios draugės susipyksta pasidavusios ne itin motyvuotam pavydui ir permatomai tiesmukoms Bruknės manipuliacijoms, rodos, tik todėl, kad to reikia siužetui pastūmėti.

Ir vis dėlto „Gardutė“ yra vykusi ir vietomis taikli komedija apie tai, kad meluoti negražu, bet kartais pagražinti tikrovę tiesiog būtina. Nes iš esmės, kaip nusistebi Saulės mama (Eglė Mikulionytė) dukrai prisipažinus, kad iš tikrųjų dirba ne restorane, o valgykloje, – „o tai čia yra koks nors skirtumas?“