Partenopė
(Parthenope)

Nors ir skiriasi, abu šie mitai baudžia Partenopę mirtimi – už nepatenkintą geismą, neįvykdytą sirenos pažadą. Neatsitiktinai Partenopė yra pagrindinė naujo italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo veikėja. Gerai žinome, kad Sorrentino itin domina jaunystės, grožio ir galios temos – ankstesni režisieriaus filmai, tokie kaip „Didis grožis“ („La Grande Bellezza“, 2013) ir „Jaunystė“ („Youth“, 2015) ryškiai tai atskleidė. Nedrįsčiau „Partenopės“ vadinti trilogijos dalimi, tačiau nagrinėjamos temos itin panašios. Deja, šiame filme režisierius dideles temas nagrinėja vos paliesdamas jų paviršių, „Partenopę“ kone paversdamas gerai pažįstamų Sorrentino kino gestų pastišu. O pati Partenopė žiūrovams taip ir lieka nepažinta. 

Partenopė (Celeste Dalla Porta) gimsta jūroje, prabangios vilos, žvelgiančios į Neapolį, įlankoje, ir nuo vaikystės miega karietoje, kuri jai buvo pristatyta neva iš Versalio. Ši pasakiška karieta, plukdoma į vilą, – vienas pirmųjų filmo kadrų. Šalia stovi pagyvenęs vyras baltu kostiumu ir juodais akiniais, vadinamas, kaip vėliau sužinome, tiesiog Comandante (Alfonso Postiglione). Ši simbolinė figūra – Sorrentino braižo dalis. Būtent Comandante pasiūlo ką tik gimusią mergaitę pavadinti Partenope – Neapolio garbei.

Pirmą kartą Partenopė žiūrovams pasirodo, kaip ir pridera sirenai, išnerdama iš jūros. Krante jos laukia amo netekęs gerbėjas Sandrino (Dario Aita), kuris, kaip ir kamera, tiesiog negali atitokti nuo jos grožio. Kamera slysta Partenopės veidu ir kūnu, žiūrovams siųsdama žinutę – štai ji, garbinkite sireną. Filme tai ir vyksta visas dvi valandas – Partenopę garbina kamera, aplinka, jaunuoliai ir vyrai. „Didžiame grožyje“ pasaulį matėme gyvenimo saulėlydžio sulaukusio vyro akimis, „Partenopė“ rodo jį iš kitoje spektro pusėje esančio žmogaus perspektyvos – jaunos moters, kuriai viskas dar prieš akis. Simboliška, kad Partenopė nutaria tapti antropologe, taip tarsi įtvirtindama savo siekį tirti žmones ir pasaulį bei kolekcionuoti patirtis. Filmo prologe moters balsas (vėliau suprantame, kad tai pati Partenopė) pasakoja apie tai, kaip viena aktorė jai sakiusi, kad jos akys esančios tuščios. „Bet mano aistra laisvei vis vien ryškiai švietė“, – užbaigia Partenopė. Tad jos istorija pateikiama kaip jaunos moters laisvės paieškos. Ir čia kyla klausimas – kaip Partenopė, arba Sorrentino, įsivaizduoja tą laisvę? 

Mes, žiūrovai, šiame filme to taip ir nesužinome. Partenopės gyvenimas mums atsiveria kaip kvepalų reklamas primenančios vinjetės, kuriose sukasi jos geidžiantys vyrai, nuostabiai gražūs Neapolio įlankos ir Kaprio vaizdai, prabangiais rūbais vilkintys žmonės. Nenuostabu – „Partenopė“ kurta su „Saint Laurent“, todėl grožiu čia pasirūpinta. Pati Partenopė pasaulį stebi su nesikeičiančia Monos Lizos šypsena. Jos sutinkami žmonės – simboliai, tokie kaip neviltyje ir alkoholyje skendintis rašytojas Džonas Čyveris (Gary Oldman), kadaise legendinė aktorė Flora Malva (Isabella Ferrari), iš Neapolio išvykusi scenos primadona Greta Kol (Luisa Ranieri), grįžtanti išpeikti esą provincialių neapoliečių, bei vyskupas Teseronė (Pepe Lanzetta), ant kurio pečių gula atsakomybė kasmet įgyvendinti Neapolio globėjo šv. Januarijaus stebuklą.

Šie simboliai gana akivaizdūs ir plėtoja Sorrentino rūpinčias temas, tokias kaip grožio laikinumas, moralinis Bažnyčios dvilypumas, pompastika ir istorija. Partenopei svarstant aktorės kelią, Flora Malva, slepianti savo veidą po nepavykusios plastinės operacijos, ir Greta Kol, po kurios peruku – kuokštais krentantys plaukai, brėžia neišvengiamo moteriško laikinumo viziją. Tačiau neatrodo, kad filmas ieško atsakymo ar nori nagrinėti šių likimų neišvengiamybę. Man regis, tai ir yra pagrindinė filmo silpnybė – „Partenopė“ yra Sorrentino bandymas į pasaulį žvelgti jaunos moters akimis, tačiau ji, kaip veikėja, be savo nuginkluojančio grožio, filmui yra absoliučiai neįdomi. Užuot girdėję Partenopės mintis apie savąsias patirtis, mes tiesiog žvelgiame į ją pagyvenusio vyro, gedinčio savo jaunystės, akimis. Jam Partenopė yra graži, apsiskaičiusi kompanionė (juk vis dėlto antropologijos daktarė – filmas tam neskiria daug dėmesio), tačiau jos troškimai, geismai, svajonės jam yra paslaptis. Tai puikiai apibendrina vyskupas Teseronė: „Tu esi kaip šv. Januarijaus stebuklas. Paslaptis.“ 

Kažkur filme galėjo slypėti ir šio moteriško likimo neišvengiamybės kritika. Partenopė tokio gyvenimo nesirinko – ji tiesiog tokia gimė. Neseniai kaip tik pasirodė ketvirtasis serialo „Nuostabioji draugė“ („My Brilliant Friend“) sezonas, kurio veiksmas taip pat vyksta pokario Neapolyje. Tiesa, šis Neapolis yra kitoks – skurdus, centrinių pasažų prabanga jam nepasiekiama, tačiau moters gyvenimo sudėtingumą, tą sunkiai panešamą vyriško geismo naštą, jis perteikia giliai ir jautriai. „Partenopės“ Neapolis taip pat lieka paslaptimi – jį matome iš tolo kaip gražų miražą, nors vieną Naujųjų metų naktį Partenopė pasivaikšto skurdžiomis jo gatvėmis, t. y. pamato „tikrą gyvenimą“ ir prievartos kupiną viešą sekso sceną, kuri, deja, taip pat giliau nereflektuojama. 

Išties, Partenopės gyvenimas yra pilnas savojo grožio prakeiksmų – pradedant prie incesto artėjančiais brolio Raimondo (Daniele Renzo) jausmais, malūnsparniais ją persekiojančiais turtuoliais ir baigiant gašliu vyskupu, tačiau atrodo, kad filmas to netraktuoja kaip naštos. Tai veikiau minėtos laisvės paieškos, sutinkamos nesikeičiančia šypsena, o vyskupo epizodas traktuojamas kaip galutinis išsilaisvinimas. Juk patyrinėjus tai, kas po ta šypsena galėtų slypėti, paslaptis išsispręstų. O to šis filmas tikrai nenori. 

Lauros Mulvey teorija apie vyriško geismo varomą komercinio kino mašiną, kuriai moterų kūnai tėra vartojimo objektai, yra gerai žinoma. Iš pradžių gali atrodyti, kad „Partenopė“ pretenduoja būti jos antiteze, tačiau, deja, taip nėra. Šiai temai – „pagyvenęs vyras žiūri į jauną moterį ir mąsto apie prabėgusią jaunystę“ – Sorrentino jau yra dedikavęs visą filmą, 2015-ųjų „Jaunystę“. Matyt, ši tema jam neišsemiama.