Bob Dylan: visiškai nežinomas
(A Complete Unknown)

 

Šie šeši personažai iš Toddo Hayneso filmo „Manęs čia nėra“ („I’m Not There“, 2007) yra vienas ir tas pats Bobas Dylanas. Atlikėjo asmenybė tokia spalvinga ir prieštaringa, o gyvenimas toks pilnas įvykių, istorijų ir paslapčių, kad režisierius ėmėsi tokiu atveju, regis, vienintelio įmanomo žingsnio – padalijo jo tapatybę skirtingiems veikėjams.

 

Haynesas parodė, jog žmogaus biografija negali būti redukuota iki chronologinės nuveiktų darbų ir faktų sekos, kad biografija gali būti (ir yra) kur kas daugiau ir plačiau: tai ir parašyti kūriniai, ir tuose kūriniuose nepriklausomai nuo autoriaus valios veikiantys personažai, ir kūrėją įkvėpę žmonės, ir apie jį sklandžiusios legendos, ir pati epocha, kurioje gyventa ir kurta.

 

Tačiau, paradoksalu, išdalindamas Dylano asmenybę po gabaliuką šešiems aktoriams, fragmentuodamas pasakojimą, derindamas nespalvotą vaizdą su spalvotu, keisdamas kameros režimus, imituodamas archyvinius kadrus ir žaisdamas mockumentary žanru, žodžiu, visais būdais išradingai priešgyniaudamas idėjai, jog žmogus yra rišlus, Haynesas sukūrė labai vientisą Dylano mitologiją. Muzikanto ekrane buvo daugiau, nei galėjo atrodyti iš pradžių.

 

Haynesas tam tikra prasme nulaužė tradicinių biografinių filmų apie menininkus kodą ir už tai sulaukė pelnyto įvertinimo. „Manęs čia nėra“ kritikai iki šiol laiko vienu geriausių filmų apie Dylaną, nors paties menininko vardas ekrane nenuskamba nė karto: jo čia nėra.

 

Jamesas Mangoldas renkasi paprastesnį kelią: dėmesį sutelkia į labai konkretų menininko gyvenimo tarpsnį ir tai padeda neišsibarstyti bei nepasukti biografiniam filmui blogiausiu įmanomu keliu – viską pradėti nuo vaikystės, tada chronologiškai rodyti, kaip menininkas brendo, išgarsėjo ir kaip jo gyvenimas klostėsi toliau.

 

Rinktis tokį kelią režisierių įpareigojo ir literatūrinis šaltinis. Filmas sukurtas pagal 2015-aisiais pasirodžiusią amerikiečių muzikanto ir žurnalisto Elijah Waldo knygą „Dylan Goes Electric!“, pasakojančią apie menininko evoliuciją nuo folkmuzikos sceną reformavusio naujoko iki roko pusėn pasukusio atlikėjo. 

 

Pasakojimas prasideda, kai į Niujorką su gitara ir krepšiu ant peties atkeliavęs Dylanas, kurį talentingai įkūnija Timothée Chalamet (atleidžiu net prilipdytą nosį), aplanko ligoninėje sunkiai sergantį savo dievaitį Woody Guthrie. Jam ir palatoje pas draugą sėdinčiam folkmuzikantui Peteriui Seegeriui (atleidžiu ir už Edwardui Nortonui prilipdytą nosį) jaunasis Dylanas atlieka savo kūrybos dainą, ir pakanka vos kelių eilučių, kad scenos senbuviai suprastų, jog prieš jų akis – genialus menininkas, kažkas visiškai naujo.

 

Vėliau matome, kaip Dylanas groja baruose, įrašinėja pirmąsias dainas, susipažįsta su Silvija (menininkės Suze Rotolo prototipas), vėliau užmezga romaną su to meto folkmuzikos žvaigžde Joana Baez, kaip išgarsėja, keičiasi ir neatskiriama įvaizdžio detale tampa akiniai nuo saulės, kol galiausiai viskas baigiasi su trenksmu Niuporto folkmuzikos festivalyje, kai nepaisydamas organizatorių perspėjimų iškeičia akustinę gitarą į elektrinę ir dėl to publika jį apšaukia išdaviku.

 

Sakyti, kad „viskas baigiasi“, aišku, galima tik su išlyga, tik šio filmo kontekste. Dylanas yra gyva legenda ir istoriją apie jį įmanoma baigti nebent daugtaškiu, ką režisierius ir padarė rodydamas, kaip menininkas sėda ant motociklo, palieka festivalį ir skrieja į naują erą. 

 

Kertinius Dylano biografijos faktus prisimenantys žiūrovai žino, kad netolimoje ateityje jis pateks į paslaptingą motociklo avariją, po kurios iš viešumos pradings aštuoneriems metams, o vėliau savo memuaruose prisimins norėjęs ištrūkti iš žiurkių lenktynių, bet Mangoldas visa tai palieka už kadro.

 

Filme keičiasi ne tik Dylanas, keičiasi ir laikai. Apskritai, papasakoti istoriją apie šį menininką ignoruojant istorinį laiką būtų paprasčiausiai neįmanoma. Dylanas vadintas savo epochos dainiumi, todėl šalia asmeninės istorijos režisierius nepamiršta ir kertinių JAV istorijos momentų: Vietnamo karo, Karibų krizės, Johno F. Kennedy nužudymo. 

 

Režisierius rodo, kad naujiems laikams reikėjo naujo balso, kuriuo Dylanas galiausiai ir tapo. Jo dainos apie permainas, pokyčių galimybę ir būtinybę skambėjo naujai ne tik muzikine prasme, bet ir atliepė to meto amerikiečių, ypač jaunesnės kartos, nuotaikas – nerimą, liūdesį, pyktį, nežinomybę. Jis kvietė drąsiai pasitikti ateitį, kad ir kokia bauginanti jį atrodytų, ir niekada nesigręžioti atgal. 

 

Todėl viešojoje erdvėje sklandantys kritiški pasvarstymai, kodėl gi būtent dabar mums reikėjo dar vieno filmo apie Dylaną, arba, dar geriau, pasakymai, kad filmas yra pernelyg amerikietiškas, tolimas likusiai pasaulio daliai, skamba mažų mažiausiai keistai. Filmo aktualumas gali pasirodyti abejotinas nebent tiems, kurie kasdien skaito tik bulvarinę spaudą.

 

O priekaištaujantiems, kad Dylano figūra režisieriui taip ir liko nepažini, šis jos neatrakino, galima tik priminti to paties Hayneso žodžius, kad bandyti apibendrinti šio menininko asmenybę ekrane būtų didžiausia klaida: tai tiesiog neįmanoma.

 

Apskritai Dylano kaip paslaptingos, nelinkusios kalbėti apie savo praeitį ir nuolat pradingstančios, vos tik bandai ją apibendrinti, asmenybės idėja skleidžiasi ne viename filme apie jį. Pakanka užmesti akį į simboliškus pavadinimus: „Nežiūrėk atgal“ (D. A. Pennebaker, 1967), „Kaukėtas ir nežinomas“ (Larry Charles, 2003), „Nėra kelio namo“ (Martin Scorsese, 2005), „Manęs čia nėra“, „Kita veidrodžio pusė“ (Murray Lerner, 2007).

 

„Visiškai nežinomas“ prasmingai dera prie šios tradicijos.