Piktoji
(Wicked)

Brodvėjuje „Piktoji“ rodoma nuo 2003 m., o miuziklo dainos, tokios kaip „Defying Gravity“, yra tvirtai įaugusios į populiariosios kultūros kanoną. Be to, miuziklo siužetas susijęs su kertiniais Vakarų kultūros archetipais: tai Gregory Maguire’o romano „Piktoji. Piktosios Vakarų raganos gyvenimas ir laikai“ („Wicked: The Life and Times of the Wicked Witch of the West“, 1995) adaptacija, o šis romanas grįstas L. Franko Baumo „Nuostabiuoju Ozo šalies burtininku“ (1900) ir jo 1939 m. ekranizacija bei Judy Garland įkūnyta Dorote, iš Kanzaso atvykusia į Ozo šalį ir keliaujančia geltonų plytų keliu į Smaragdo miestą su Bailiuoju Liūtu, Šiaudine Kaliause ir Geležiniu Medkirčiu. 

„Nuostabiajame Ozo šalies burtininke“ piktoji Vakarų ragana yra antagonistė, valdanti Ozo šalies vakarų kraštą, daug kartų parodijuotas skraidančias beždžiones ir kitus padarus, tačiau turinti vieną silpnybę – vandenį. Dorotė pasinaudoja šia silpnybe ir ją sunaikina, o buvę raganos valdiniai švenčia jos mirtį – valio! 

Štai čia ir prasideda „Piktosios“ istorija: geroji ragana Glinda (Ariana Grande) švenčia piktosios Vakarų raganos (Cynthia Erivo) mirtį kartu su Ozo šalies gyventojais. Tačiau greitai sužinome, kad piktoji ragana ne visada buvo tokia bloga, ir Glinda ją pažinojo jaunystėje. Kaip nutiko, kad ji tapo tokia? Pasineriame į Glindos prisiminimus ir magišką Ozo šalies pasaulį. 

Originalus filmo pavadinimas „Wicked“ lietuviškai išverstas kaip „Piktoji“. Mano galva, tai nėra visai tikslu – šiame kontekste wicked labiau reiškia evil, t. y. blogas, nedoras, žalingas. Tai blogio, o ne pykčio konotacija – pirmojoje filmo scenoje Glindai užduodamas klausimas „how does wickedness happen?“, t. y. iš kur kyla blogis? Ir viena iš pagrindinių Maguire’o romano minčių – žmonės negimsta blogi, juos formuoja jų gyvenimo aplinkybės, kultūra, sociumas. 

Kadaise Vakarų raganos vardas buvo Elfaba. Nuo vaikystės ji kentė tėvų nusivylimą ir bendraamžių patyčias, nes gimė žalios spalvos. Viduje besikaupiantis pyktis pasireikšdavo nekontroliuojamomis magiškomis galiomis, kurias, Elfabai atlydėjus seserį Nesarosą (Marissa Bode) į Šizo universitetą, atpažįsta jo vadovė Madam Moriblė (Michelle Yeoh). Elfaba tampa studente, o jos kambariokė Glinda pavydi jos galių. Elfaba – juodai besirengianti, į studijas susitelkusi „moksliukė“, o Glinda – pasisekimą turinti rožinė mergina. Jų bendravimas grįstas konkurencija ir Glindos patyčiomis, tačiau ilgainiui konkurentės tampa draugėmis.

Svarbiausias filmo sėkmės laidas – ryšys tarp Cynthios Erivo ir Arianos Grande. Glindą Grande įkūnija komiškai, perteikdama jos desperatišką norą būti priimtai – ji mosuoja plaukais, lapsi blakstienomis, keri žvilgsniu. Erivo įpučia Elfabai gyvybės ir gelmės, atskleisdama ją kaip jautrią, talentingą, prisileisti kitus besimokančią jauną moterį. Jos pyktis yra savigynos forma. Tačiau pamažu ji „atitirpsta“. O Glinda ima suprasti, kad žmonės yra šis tas daugiau nei jų statusas. Stebėti jųdviejų duetus, tokius kaip „Popular“, – tikras malonumas.  

Malonumas yra tinkamas žodis šiam filmui – choreografija, muzika, kostiumai išties įspūdingi. Režisieriaus Johno M. Chu filmografijoje – „Pasakiškai turtingi“ (2018) ir „Aukštumose“ (2021), tad vizualinis perteklius jam ne naujiena. Kiekvienas kadras trykšte trykšta spalvomis, blizgesiu, magija. Vis dėlto jauti, kad scenografijai pasitelkti specialieji efektai – tai suteikia tam tikrą nerealumo įspūdį, tarsi filmo veikėjai judėtų pasaulyje, kuris... iš tikrųjų neegzistuoja. 

Tačiau „Piktoji“ neapsiriboja vien blizgiu reginiu ir stengiasi pateikti žiūrovams gilesnę socialinę analizę. Glindos ir Elfabos draugystės fone vyksta politinė Ozo šalies drama, kuri dabartinių laikų kontekste atrodo gana aktuali – kalbama apie diskriminaciją, istorijos perrašymą, socialinę nelygybę, visuomenės grupių marginalizavimą. Autoritetų kvestionavimas yra „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“ epopėjos šerdis – prisiminkime Burtininką (Jeff Goldblum), kuris prižada viską, tačiau negali duoti nieko. Kad išliktų valdžioje, jis suras atpirkimo ožį, kuris suvienys Ozo šalies gyventojus prieš bendrą priešą. 

Kad ir supaprastintai, „Piktoji“ pasakoja apie tai, kaip atsiranda režimai, kuriami istoriniai mitai, iškraipoma tiesa ir tampama rezistentais arba lojalistais. Prieš sukurdamas „Piktosios Vakarų raganos gyvenimą ir laikus“, Maguire’as norėjo rašyti studiją apie Adolfo Hitlerio psichopatijos ištakas, tačiau nutarė, kad neturi pakankamai kompetencijos, ir nusprendė nagrinėti vaikystėje jį labiausiai gąsdinusius veikėjus. Žalioji „Ozo šalies burtininko“ ragana buvo pats tas. Maguire’o Burtininką, beje, įkvėpė JAV prezidentas Richardas Nixonas. 

Žinoma, „Piktoji“ yra itin didelis komercinis projektas, jau žinomas ir dėl vienos didžiausių pastarojo meto rinkodaros kampanijų. Filmo aktorės Cynthia Erivo ir Ariana Grande žalia ir rožine spalva rengėsi visur, nuo olimpinių žaidynių iki „Met“ Galos, buvo išleisti „Piktosios“ „Monopolis“, „Lego“, „Starbucks“ kava, siūlytas netgi naujas „Lexus“ modelis, klipe važinėjantis po Ozo šalies miškus. Studija „Universal“ bendradarbiavo su daugiau nei keturiais šimtais prekių ženklų. Neapsiribota vien produktais – filmo rinkodaros kampanijos metu žalia ir rožine spalva nusidažė net Paryžiaus Triumfo arka ir Niujorko „Empire State Building“. Plačiai viešintas privatus išankstinis kino seansas Kardashian šeimai, supykdęs daugybę filmo gerbėjų.

Tad iš tiesų kyla klausimas, kas „Piktojoje“ griežia pirmu smuiku – ar filmo forma nesupaprastina gilesnių temų, kurias norėta nagrinėti. Ką ši istorija gali duoti dabartiniam mūsų istoriniam momentui? Atsakymas veda į komercinį norą uždirbti daugiau, ypač turint omenyje filmų franšizes ir nesibaigiančius tęsinius. Dar prieš pasirodant pirmajai „Piktosios“ daliai buvo žinoma, kad pasirodys ir antroji – kūrėjai tvirtino, kad nori iki smulkmenų papasakoti istoriją, tad pirmoji dalis baigiasi pirmojo spektaklio veiksmo pabaiga. Anot režisieriaus, pirmoji „Piktosios“ dalis yra apie pasirinkimus, o antroji – apie pasekmes. Įdomu, kaip antroji dalis skambės naujame politiniame kontekste.