Tikras skausmas
(A Real Pain)

Į ekskursiją Lenkijoje susiburia nedidelė spalvinga kompanija, kiekvieną čia atvedė skirtingi motyvai. Žydiškų šaknų neturintis anglas ekskursijos gidas, apsėstas Holokausto istorijos ir faktų, neseniai išsiskyrusi ir koncentracijos stovyklą išgyvenusios motinos atminimą pagerbti nusprendusi moteris, genocidą Ruandoje ir bendrumą su Holokausto aukomis atradęs vyras, ir, žinoma, emigrantų iš Lenkijos palikuonys, tarp kurių – du filmo protagonistai. Visus ši kelionė veikia kaip grupinė terapija, o pusbroliams tai ir pretekstas atgaivinti seniai nutrūkusią draugystę.

Iš pavadinimo nesunku įspėti, kad filmo centre atsiduria skausmo tema. Savo skausmo, svetimo skausmo, kolektyvinio, istorinio ir viso kito šiame pasaulyje galimo skausmo. Su skausmu susiduria visi filmo personažai. Deividas bando suprasti Bendžio skausmą, Marsiją Holokausto aukų skausmas priartina prie apie savo išgyvenimus niekada nepapasakojusios motinos, Eložas kitų skausme ieško paguodos ir stiprybės. Eisenbergas klausia, ar sąžininga graduoti skausmą, matuoti jo tikrumą, ar moralu savo skausmą iškelti virš kitų, o gal priešingai – reikia jį slopinti, nes jis ne toks stiprus nei kitų? Deivido lūpomis nuskamba ir kitas ne mažiau svarbus klausimas – kodėl karta, gyvenanti komforto sąlygomis, nepatyrusi didelių sukrėtimų ir neturėjusi kovoti už išlikimą, yra tokia nelaiminga?

Veiksmo filme mažai – iš Varšuvos ekskursantai keliauja į Liubliną, kur Maidaneko koncentracijos stovykloje nuščiūva pamatę „Ciklono B“ paveiktas sienas. „Tikrą skausmą“ į priekį varo du pagrindiniai filmo personažai ir juos sukūrusių stiprių aktorių duetas. Deividas – vedęs ir vaiką turintis reklamų pardavėjas, didmiesčio gyventojas neurotikas, pakeliui į oro uostą spėjęs palikti Bendžiui dešimtį balso žinučių. Jo priešingybė Bendžis gyvena provincijoje, motinos namo rūsyje. Vieną akimirką jis yra charizmatiška draugijos siela, kitą – visus atstumiantis ir nejaukiai pasijusti priverčiantis stačiokas. Išgyvendamas frustraciją dėl savo vidinio skausmo, nesuprantamo jam pačiam, jis jį nuolat projektuoja į išorę, tarkim, kai ima kritikuoti grupės pasirinkimą iki koncentracijos stovyklos važiuoti pirmos klasės vagone, taip paniekinant aukų išgyvenimus. Iš tiesų Jesse Eisenbergas nenutolsta nuo savo anksčiau kurtų keistuolių nevykėlių vaidmenų, o Kierano Culkino personažas primena „Palikimo“ Romaną Rojų. Tačiau „Tikrame skausme“ šios priešingybės puikiai dera tarpusavy. Nežinia, į kurį sunkiau žiūrėti: į Bendžį ir jo nevaldomus protrūkius ar Deividą, nuolat bandantį slopinti (taip pat ir vaistais) savo emocijas. Jis nuolat atsiprašinėja už nederamą pusbrolio elgesį, tačiau kartu pavydžiai žvelgia, kaip lengvai šis įsilieja į nepažįstamų žmonių būrį ir randa su jais bendrą kalbą. Pusbroliai vis bando vienas kitą suprasti, tačiau buitinėse scenose (pavyzdžiui, jie vienas kito nepažadina laiku) atsiskleidžiantys jųdviejų santykiai, varijuojantys nuo šiltų jausmų iki užslėptos konkurencijos, parodo, kodėl jiems tai sekasi sunkiai.

Į Lenkiją Eisenbergas žvelgia turisto žvilgsniu – mažai susiduriama su vietos žmonėmis (dėl to gidui priekaištauja Bendžis), ekrane matomi monumentai, muziejai, smalsiai stebima sovietinė architektūra, fone nuolat skamba Chopinas. Tačiau atmintyje išlieka viena scena, – naivi, humoristinė, iš pažiūros nereikšminga, – kurioje akmenukus prie močiutės buvusio namo durų nusprendę padėti pusbroliai susiduria su iš balkono jiems priekaištaujančiu gyventoju ir vertėjauti atėjusiu jo sūnumi. Joje susiduria skirtingos kultūros ir kartos, o nesusikalbėjimas ir išankstinis priešiškumas po truputį virsta prasmingu pokalbiu.

„Tikras skausmas“ prasideda ir baigiasi Niujorko oro uoste. Kelionės ratas užsidaro, tačiau filmas nesibaigia gyvenimo tiesas supratusių personažų kalbomis ar katarsio akimirka. Net ir pusbrolių tarpusavio santykiai beveik nepasikeičia. Galbūt maži pokyčių pasistūmėjimai ir įvyko, tačiau suprasti savo (ir kito) skausmą ne taip paprasta. Lengvo sprendimo ir atsakymų į visus kylančius klausimus čia nėra, todėl (ir tai nepatogus moralas) visiems su savo nuosavu akmeniu belieka judėti į priekį, kaip išeina.