Chaosas: Mansono žmogžudystės
(Chaos: The Manson Murders)

Tačiau amerikiečių dokumentalistas, „Oskaro“ laureatas Errolas Morrisas kaskart sugeba atrasti dar neaptartą, nutylėtą ar nepastebėtą garsių istorijų ar žmonių aspektą. „Netflix“ platformai kurtame filme „Chaosas: Mansono žmogžudystės“ gilindamasis į liūdnai pagarsėjusios sektos narių motyvus režisierius neapsiriboja oficialiomis hipotezėmis, o siūlo provokuojantį požiūrį į įsitvirtinusį istorinį pasakojimą. Morrisas nebijo būti apkaltintas sąmokslo teorijų kūrimu ir kviečia žiūrovą kartu su juo lįsti į triušio urvą.

Remdamasis sensacinga Tomo O’Neillo knyga „Chaosas: Charlesas Mansonas, CŽV ir paslaptingoji 7-ojo dešimtmečio istorija“ („Chaos: Charles Manson, the CIA and the Secret History of the Sixties“, 2019) Morrisas veikiau formuluoja klausimus, kilusius ją perskaičius, tad pagrindiniu filmo pašnekovu ir tampa pats rašytojas. Kaip įprasta Morrisui, jis nėra tik pasyvus stebėtojas, jis – puikus klausytojas, o jo klausimai knygos autoriui kyla besikalbant. Taip jiedu bando nuvalyti tirštus istorinių dulkių sluoksnius, teigdami, kad Mansono „šeimos“ įvykdytos žmogžudystės 1969-ųjų rugpjūtį nebuvo tik liguisto sektos lyderio nurodymas – už visko slypėjo sudėtingesni valdžios aparatai, manipuliavę visuomene. 

Pašnekovai nagrinėja tamsiąją Mansono bylos pusę, tuometinį manipuliavimą žiniasklaida, CŽV eksperimentus pasitelkiant LSD haliucinogeninę narkotinę medžiagą kaip manipuliacijos įrankį, net ieško paralelių tarp Mansono „šeimos“ žmogžudysčių ir Jacko Ruby, nušovusio JFK žudiką Lee Harvey Oswaldą tiesioginiame eteryje, kai šis buvo apsuptas ne tik žiniasklaidos atstovų, bet ir policininkų. Įtraukiamas ir muzikinis kontekstas – skamba paties Mansono sukurtos dainos, „Beach Boys“ muzika ir 1968 m. pasirodęs „The Beatles“ albumas „The White Album“, kurio esą dažnai klausėsi Mansonas ir jo „šeima“. 

Šis dokumentinis filmas skirtas tikrų nusikaltimų ir detektyvinių istorijų gerbėjams, koks, beje, yra ir pats Errolas Morrisas. Tai profesionalus tiriamosios žiniasklaidos, Amerikos istorijos ir sąmokslo teorijų derinys. Filmas patiks tiems, kurie, kaip tikri detektyvai (beje, Morrisas kadaise buvo privačiu detektyvu) nuolat kelia klausimus ir svarsto apie paties tyrimo prigimtį. Pasak režisieriaus, visi žmonės meluoja, jais negalima pasitikėti, tad kuo daugiau į tyrimą įtraukiama suinteresuotų šalių, tuo labiau mažėja tikimybė sužinoti tiesą. Morrisui neįdomu atskleisti vieną tikrąją tiesą, jo filmas – tyrimas apie kadaise įvykdytų žmogžudysčių tyrimo prigimtį. Tai esąs savotiškas paaiškinimų, hipotezių, įžvalgų rinkinys, o žmogžudysčių aplinkybės gali būti tiesiog elementari painiava arba atsitiktinumas. Morrisas profesionaliai tampo virveles, versdamas žiūrovą balansuoti ant dviejų hipotezių: blogis juk banalus, o gal ne – argi toks žiaurumas gali būti paprastai paaiškinamas? Tačiau vieną konkretų klausimą režisierius vis dėlto formuluoja: kodėl žmogžudysčių byla sutelkta tik apie Charleso Mansono asmenį, taip paversdama jį kultine asmenybe? 

Filmas – tai veikiau 7-ojo dešimtmečio Amerikos portretas, kuriame pateikiamos visuomenės nuotaikos, parodomas žiniasklaidos, politinių ir teisėtvarkos institucijų vaidmuo kuriant kriminalinį naratyvą. Galbūt Mansonas tebuvo tuometinės atmosferos išdava, o galbūt tikrai kažkieno marionetė, su kuria eksperimentuota... Tai filmas apie „Nerūpestingo keliautojo“ („Easy Rider“, rež. Dennis Hopper, 1968), „Mandžiūrijos kandidato“ („The Manchurian Candidate“, rež. John Frankenheimer, 1962) Ameriką, pasiklydusią tyrime kaip Davido Fincherio „Zodiako“ („Zodiac“, 2007) filmo herojai. Turbūt šiurpiausia, kad šiandieninė Amerika su kultų apologetais pačioje valdžios viršūnėje labai panaši, o chaosas vis labiau telkiasi kaip audros debesys.