Thunderbolts*

Šie trys ekscentrikai kurį laiką tarnavo de Fontein ir buvo naudojami abejotinoms misijoms. Tačiau dabar kartu su kita kompromituojančia medžiaga jie tampa našta – de Fontein į nugarą kvėpuoja parlamentinio tyrimo komitetas. Tad ji nusprendžia pašalinti samdinius ir paspendžia jiems spąstus – pasiunčia nužudyti vieni kitus. Atskalūnams belieka sudaryti bent laikiną sąjungą, kad išsigelbėtų.

Netrukus prie jų prisideda kiti du antiherojai: Bakis Barnsas (Sebastian Stan), atsisveikinęs su niekšo karjera ir patekęs į Kongresą, o dabar dalyvaujantis tyrime prieš de Fontein, ir Aleksejus Šostakovas (David Harbor), dar žinomas kaip Raudonasis sargybinis, Jelenos tėvas, – tragikomiškas sovietinių laikų rudimentas, trokštantis susigrąžinti seniai išblėsusią didvyrišką didybę ir išgelbėti savo dukrą. Naujoji komanda juokais pasivadina „Žaibo kirčiais“. Žvaigždutė, pridėta prie filmo pavadinimo, reiškia išnašą – taip vadinosi futbolo komanda, kurioje vaikystėje žaidė Belova. Per trumpą gyvavimo laiką komanda nelaimėjo nė vienų rungtynių.

„Thunderbolts*“ iš ankstesnių „Marvel“ filmų antraplanių veikėjų bando sulipdyti kažką, kas galėtų sekti „Keršytojų“ pėdomis, nes po 2019 m. pasirodžiusio „Keršytojai. Pabaiga“, kuris tapo vienu pelningiausių filmų kino istorijoje, „Marvel“ neturėjo jokių rimtų laimėjimų. Dabartinė „Daugialypės visatos saga“, prasidėjusi filmu „Juodoji našlė“ (2021), beprasmiškai blaškosi nuo vieno veiksmo komedijos reginio prie kito, turinio prasme tik kartodama senus sėkmės receptus. Net pradėta kalbėti apie „superherojų nuovargį“, siejant jį su per dideliu superherojų turinio kiekiu medijose, dėl kurio žiūrovai perdega ir tiesiog pavargsta nuo schematiškų, savireferentiškų, vaikų gimtadienio šventes primenančių filmų. O gal žiūrovų nebeįmanoma įtikinti superherojais, kurie gali išgelbėti žmoniją nuo kosminių ir kitokių blogio jėgų?

Maždaug prieš dvidešimt metų kilusi superherojų epidemija buvo Holivudo atsakas į Rugsėjo 11-osios pasėtą paniką. Dangiški asmenys su kostiumais, apsiaustais ir kaukėmis filmuose kentėjo nuo visai žmogiškų fobijų ir kompleksų, tačiau tinkamu momentu sugebėdavo išgelbėti visatą – ir tai buvo labai terapinis reginys. Tačiau kovidas ir vėlesnės politinės katastrofos, įskaitant kelis karus, tarsi įrodė superherojų (ir mūsų pačių) bejėgiškumą. „Thunderbolts*“ perteikia šį jausmą. Filmo veikėjai yra tiesiog žmonės be supergalių (na, arba jos labai ribotos), pavargę ir praradę viltį. Jie visi jaučiasi vieniši ir niekam tikę, serga depresija ir turi kitų psichologinių problemų. Tai įkūnija ne tik egzistencinę krizę patirianti Florence Pugh, kuri yra „Thunderbolts*“ emocinis centras, bet ir bipoliniu sutrikimu sergantis Bobas (Lewis Pullman), iš pažiūros bejėgis jaunuolis, kuris galiausiai tampa pagrindiniu „Thunderbolts*“ išbandymu.

Režisierius Jake’as Schreieris įgudusiai žongliruoja žodiniais kivirčais, gaudynėmis ir kovų scenomis, nepersistengdamas su specialiaisiais efektais. Filmas žavi tuo, kad veikėjų gebėjimai gana žmogiški – ne tiek susiję su energijos spinduliais ar kitais burtais, bet turi kažką maloniai apčiuopiamo. Pavyzdžiui, graži scena, kurioje personažų suartėjimas suvaidinamas grynai fiziškai. Veikėjai bando pabėgti iš gilios šachtos su klastingai lygiomis sienomis. Kadangi nė vienas iš jų nemoka skraidyti, norėdami ištrūkti iš spąstų jie turi palaikyti vienas kitą ir koordinuoti savo veiksmus. O efektai pabaigoje atsiranda ne šiaip sau, bet derėdami su prieš tai sukurta psichodrama.

„Thunderbolts*“ nei turiniu, nei forma nėra toks novatoriškas, kad įkvėptų naujos gyvybės „Marvel“ visatai. Tačiau filmas aiškiai perteikia mūsų nesugebėjimą susidoroti su negailestingo laikotarpio iššūkiais ir ieško mirštančiam pasauliui kitokio tipo gelbėtojų. O paprastą jo „žinutę“, kad dirbti, gyventi ir net mirti kartu geriau nei vienam, prisiminti verta.