Mūšis po mūšio
(One Battle After Another)

 

Pagrindinio veikėjo šioje keistoje dėlionėje nelabai išskirsi; visi į įvykių virtinę įtraukti personažai atrodo vienodai svarbūs ir vienodai bereikšmiai, be to, visad sudėtingi ir prieštaringi. Kas atsispindi net jų varduose, kurių neretas turi daugiau nei vieną.

 

Vienas jų, Petas iš geto, dar žinomas „žmogaus raketos“ pseudonimu, besislapstantis netikru Bobo Fergiusono vardu, yra tikra kultūrinė amalgama, senojo amžiaus šauklys, nei herojus, nei antiherojus, o paprasčiausias liumpenas, niekad neišlendantis iš chalato. Jis yra sutrikęs, senus revoliucijos laikus gerokai primiršęs, prarūkęs ir pragėręs nevykėlis, kuris vis kliūva, krenta, nieko neranda ir kuriam paprasčiausiai nesiseka. Bėdžius neįtakoja pasaulio virsmų, o yra jų vėtomas bei mėtomas. Nors kovojo už laisvę, naujosios kartos keistenybių nemėgsta, tik pakenčia. Tad jį suvaidinusio Leonardo DiCaprio yra taikliai įvardinamas hipneku, pusiau hipiu, pusiau redneku (redneck – kaimo būras, prasčiokas). Kita vertus, šis keistuolis – gan neblogas tėvas, užauginęs dukrą vienumoje, nesiekiąs neapibrėžto, nors ir didžio, tikslo, pripažįstąs klaidas bei savus nepriteklius.

 

Jo mylimoji bei dukros motina Perfidija Beverli Hils (Teyana Taylor) savo ruožtu yra tikra šio nevykusio vyro priešingybė. Ugninga revoliucionierė, dėl teisuoliškos kovos pasiruošusi paaukoti viską. Pirma apgavusi meilužį, tada apleidusi dukrą, o galiausiai išdavusi ir visą revoliucinį „French 75“ judėjimą. Ne veltui „perfidia“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „apgaulė“. Apgaulingasis Beverli Hilsas – argi ne puikus amerikietiškos svajonės simbolis?

 

Ne ką menkiau svarbi ir jųdviejų dukra Vila Fergiuson (Chase Infiniti), nežinanti, kad išties yra Šarlina. Jauna, kovinga, bet, kitaip nei jos tėvai, puikiai prisitaikiusi prie visuomenės, kurioje ruošiasi gyventi. Tačiau naivoka, nenutuokianti, kad ta pati visuomenė panašias į ją meksikietes merginas uždarose migrantų stovyklose laiko tarsi gyvulius narvuose. Patekusi į svetimų interesų sukeltą sumaištį ji greit prisitaiko, lieka ištikima sau, kadangi yra paveldėjusi savo motinos kovingą prigimtį. Tačiau, kitaip nei gimdytoja, ji daug nuovokesnė, ne tokia impulsyvi, daug nuoširdesnė ir jausmingesnė, visai kaip ją užauginęs Bobas, kuris, kaip paaiškėja, išties yra jos patėvis.

 

Tikrasis Vilos Fergiuson tėvas pasirodo esąs Pulkininkas Stivenas Lokdžo (Sean Penn), vienas iš įsimintiniausių filmo personažų. Tai aršus juodaodę revoliucionierę įsimylėjęs rasistas, galios trokštąs submisyvus meilužis, vaikiškos svajos besivaikantis užkietėjęs kariškis. Jo dualistinė prigimtis tiesiog veržiasi pro kraštus. Jo eisena grėsminga, užtikrinta, tačiau kartu be galo juokinga, lyg jis būtų prisidirbęs į kelnes. Veido mimika dirgli, ambivalentiška, atspindinti kovą tarp paviršiuje rodomos jėgos ir po šia trapia kauke kunkuliuojančio nevisavertiškumo. Tai yra simboliškai kastruotas asmuo, žiaurus, moraliai žlugęs, lengvai pasmerkęs savo dukrą mirčiai, tačiau tuo pat metu be galo komiškas. Šią keistą psichikos sąrangą puikiai atspindi scena, kurioje įsimylėjęs Pulkininkas atvyksta pas mylimąją Perfidiją su puokšte gėlių ir nešiojamu taranu, nes žino nerasiąs jos namuose ir turėsiąs pas išsvajotąją laužtis jėga.

 

Net jo vardas gana paikas: Pulkininkas Stivenas Surakintas Žandikaulis; berods, atšiaurus, vyriškas, bet kvailas, nes perdėm atšiaurus, perdėm vyriškas. Kaip ir jo tikslai, o ir išpažįstamas hobsiškas galios teisumas, kurį įtikėjusieji klaidingai mano nemirsią nuo stipriojo rankos.

 

Tokie pat apgailėtini ir slaptos Kalėdų nuotykių ieškotojų draugijos nariai, į kurios gretas taip veržiasi patekti keistasis Pulkininkas. Į savo susitikimus šie garbūs džentelmenai renkasi požeminiuose bunkeriuose, į kuriuos vienas jų patenka pro kadaise Ronaldui Reaganui priklausiusios vilos rūsį (kas nestebina, visgi keturiasdešimtasis JAV prezidentas priklausė prastai pagarsėjusiai „Bohemijos giraitės“ draugijai). Prieš žengdami pro duris išbeldžia gerai žinomą „Žvanga žvangučiai“ melodiją. Sveikinasi tardami: „Šlovė šventajam Nikui“, ir kadangi šventasis Mikalojus yra Kalėdų senelio prototipas, tai tolygu pasveikinimui: „Šlovė Kalėdų seneliui“. Jie gedi Jimo Kringle’o, aktoriaus, garsaus Kalėdų Senelio vaidmeniu, tuo implikuodami, kad šis mielas senučiukas balta barzda priklausė slaptai rasistų bendrijai. Sąmokslininkai išties nesigėdija keistų pavadinimų, potencialių narių patikrą vadina „Double Yankee White Inquisition Completum“. Jų dialogai tiesiog sklidini absurdo, be galo juokingi, nes atsidavusių aktorių suvaidinti visiškai rimtais veidais.

 

Šiam suaugusiųjų idiotizmui atsvara tampa Serhijus šv. Karlas (Benicio del Toro), visų vadinamas Sensėjumi. Iš pirmo žvilgsnio tai kvailokas personažas – meksikietis, mokantis jaunimą karatė, japoniško kovų meno. Visiškai ramus, stoiškas, net fatalistas, atrodytų, praradęs etninį identitetą ir susikūręs naują. Bet išties jis yra sumanus ir apsukrus bendruomenės lyderis. Tikras aktyvistas, gelbstintis bendrataučius nuo deportacijos ir neteisėtų represijų. O be to, matantis niūrią tikrovę tartum kiaurai. Taiklia įžvalga jis nuvainikuoja paiką revoliucionierių bei valstybinių struktūrų kovą, tardamas: „Nesusireikšmink, mes apgultyje gyvename jau šimtus metų.“ Ir išties, tikroji Amerikos populiacija visad buvo ir yra engiama: vietinių gyventojų genocidas, žemgrobiški Meksikos ir JAV karai, dabartinė migracinė politika – tai vis to paties proceso tąsos atspindžiai. Gal todėl filme visur, miestuose, o ypač provincijoje matyt beveik vien meksikiečiai. O ir Vilą galų gale išgelbėja ne jos patėvis, o visų niekinamas bei purviniems darbeliams išnaudojamas indėnas Avantis (Eric Shweig).

 

Ir tai tik mažas pavyzdys kompleksiškumo, nors verčiau sakyti vizualinio bei naratyvinio chaoso, kurį sukūrė Andersonas. Vyksmo filme tarytum niekas nekontroliuoja, nors ir stengiasi. Revoliucionieriai, ruošdamiesi artėjančiai audrai, sukuria alternatyvias bendrų atpažinimo, komunikacijos priemones, išgalvoją ištisą konspiracinę šnektą, kandžius kodus bei slaptažodžius. Laukdamas bėdos nemiega ir Sensėjus, imigrantų rajone sukūręs savotišką požeminį geležinkelį. Žino, kur išrūpinti ginklą, net išgelbsti Bobą iš pareigūnų gniaužtų. Tačiau niekas neperspjauna Pulkininko išmonės ir paruoštukų. Norėdamas pagrobti savo dukrą, jis akimirksniu sugalvoja priežastį karinei operacijai, tardamas trumpai ir užtikrintai: „Narkotikai ir takai.“ Įsiplieskus protestams, tuoj randa būdą juos paversti riaušėmis, nes panašias operacijas buvo vykdęs ir anksčiau. Žinoma, neatsilieka ir slaptoji Kalėdų nuotykių ieškotojų draugija, turinti savus gan tiesmukus, bet veiksmingus metodus.

 

Tik planai, kad ir kaip nuodugniai būtų parengti, tuoj pažyra. Pasaulis groja savo trelę, priima savus sprendimus, sulygindamas žaidimų aikštelėje atsidūrusių stipriųjų ir silpnųjų galimybes. Atsitiktinumas visad pergali, sumaišo kortas, spjauna ant norų, supriešina jėgas, interesus, neretai atskleisdamas tikrąjį žmonių veidą. Pulkininkas, įsibrovęs į migrantų tvirtove laikomą miestą, sustabdo vištienos kepsnelių gamyklą, priklausančią vienai iš slaptos draugijos narių. Kalėdų nuotykių ieškotojai, savaime suprantama, piktinasi, bando susigražinti migrantus, kurių krauju bei prakaitu ir yra sukurta jų gerovė, nors ir toliau juos niekina. Bobas, užmiršęs slaptus revoliucionierių slaptažodžius, niekaip nerasdamas, kur link patraukė senieji bendražygiai gelbėdami jo dukrą, yra priverstas blaškytis. O galiausiai atradęs siūlo galą tuoj pat įkliūva pareigūnams. Vėliau antrąkart vos visko nesumauna gurkšnodamas alų automobilyje. Nesiseka ir Pulkininkui: meilužė jį išduoda, jo sukeltų riaušių pasekmės pasirodo daug rimtesnės nei iš anksto manyta, dukros paieškos, nors ir sėkmingos, prailgsta, DNR testas įrodo tiesą, kurios ir bijojo. Slaptos draugijos pamišėliai irgi mažai ką peša, jų grupelei priklausantis galvažudys pats gauna galą, per sumaištį nukenčia jų finansiniai interesai, naujas narys pasirodo niekam tikęs. Vilos gelbėtojams bei revoliucionieriams sekasi dar prasčiau, juos suima, kvočia, priverčia išduoti bendražygius. Vien Sensėjus šį tą nuveikia, nors ir jį patį filmui besibaigiant suima už greičio viršijimą ir girtavimą prie vairo.

 

Valstybinės struktūros, jas sunaikinti užsispyrę revoliucionieriai, imigrantai, vargšelis Bobas ir jo dukra, – visi filmo personažai yra visiškai bejėgiai pasaulyje, kuris, atrodytų, tampa pagrindiniu veikėju, palengva pasakojančiu savo istoriją vien žiūrovui suprantama forma. Ši netvarka negailestinga tiems, kurie siekia abstrakčių siekių, visuotinės laisvės, stipriųjų diktato, tačiau atlaidi tiems, kurie trokšta konkrečių dalykų: išgelbėt bent dalelytę nuosavos bendruomenės, surasti dukrą. Ji panardina žmones į sumaišties sūkurį, iš kurio išplaukia tik mokantys improvizuoti, kaip Sensėjus, ar tie, kurie visai neoriai griebiasi net menkiausio šiaudo, kaip Bobas.

 

O visa kita skęsta triukšme, kur valdo gamtai būdingas abejingumas. Net galima teigti, kad visas filmas – tai it aplink tuštumą besisukantis įvykių viesulas. Paprasčiausiais seksualumas pergali tvarką. Juk vyksmas užsikuria Pulkininkui pasispyrus rasti dukrą, kurią jis nori nužudyti paslėpdamas sueities su juodaode moterimi įrodymus. Tik štai greitai sužinome, kad tai visiškai nebesvarbu. Nes Kalėdų nuotykių ieškotojai jau senokai nusprendę rasinės švaros principui nusižengusį nusidėjėlį pribaigti. Tad regimas smurtas, neviltis, nužmogėjimas, riaušės, areštai, kvotos, bauginimas yra absoliučiai beprasmiai. Tai tiesiog atskirų objektų judėjimas ir kolizija uždaroje talpoje.

 

Visa tarytum suplakta, permaišyta, padrika. Net stereotipiniai vaidmenys ir vaizdiniai pakitę. Valdininkai, kariškiai čia pavaizduoti kaip gan lankstūs, greit randantys išeitį už įstatymo ribų. Revoliucionieriai, kita vertus, subiurokratėję, nepaslankūs, net apatiški. Sukeisti ir lyčių santykiai. Motina pavydi dukters savo vyrui, kuris net nėra jos biologinis tėvas, skundžiasi, kad ji yra nemylima, bėga iš namų apleidusi šeimą. Stiprus vyriškas Pulkininkas teisindamasis tikina esąs auka, teigia, kad buvo išprievartautas juodaodės teroristės, įvardindamas ją sėklos demone.

 

Toks kompleksiškas visuomenės bei joje vyraujančių, neretai prieštaringų santykių vaizdinys gali būti aprėptas ir apibendrintas tik pasitelkus poststruktūralistinę filosofiją. Vienas jos šauklių, Michelis Foucault, bandė apibrėžti visuomenę per galios sampratą. Galią jis vaizdavosi kaip tinklinį visą visuomenę apimantį mechanizmą, kuris koncentruotas ne vienose rankose, o viso socialinio kūno kritiniuose taškuose. Filme visi tie kritiniai taškai egzistuoja, net revoliucija, migrantai, deja, jie yra tapę nevienalytės sistemos dalimi. Tačiau šių kritinių taškų gebėjimas įtakoti nevaldomą betvarkę visiškai neadekvatus. Galia atrodo bejėgė, stokojanti bet kokio koherentiškumo, bet kokios struktūros. Įvykius suriša ne žmonių, judėjimų ar institucijų pastangos ar veikimas, o atsitiktinumas – tvarka pašlijusi, tačiau ne visiškai, nes ją vis dar palaiko šiokia tokia buvusios tvarkos iliuzija.

 

Vaizduojamas pasaulis tarytum svyruoja ant prarajos krašto, ruošiasi paradigmos kaitai. Pirmajai filmo daliai pasibaigus, Perfidija kreipiasi į žiūrovą, tardama: „Per šešiolika metų pasikeitė labai nedaug.“ Kas nestebina, juk būtent tiek reikia, kad pasikeistų karta. Tad nenuostabu, kad senieji galios centrai vaizduojami kaip neadekvatūs, komiški, kokie ir turėtų atrodyti jaunuomenei, jei būtų įžiūrimi akimi. Deja, galios santykių pokytis jį stebinčiam asmeniui niekad nėra akivaizdus, visad vyksta užkulisiuose. Štai ir tikroji revoliucija greičiausiai įvyks už kadro, chaotiškuose kintančios pasaulio sąrangos užkulisiuose. Ką ir buvo numatęs ne vienoje filmo vietoje cituotas atlikėjas Gilas Scottas-Heronas:

 

Revoliucija nebus rodoma per televizorių,

Nebus rodoma per televizorių, nebus rodoma per televizorių,

Revoliucijos pakartojimo nerodys, broliai,

Revoliucija vyks gyvai.

Ištrauka iš dainos „The Revolution Will Not Be Televised“