Arko
(Arco)

Pirmoji pasitinka paslaptingų debesų apsuptyje stūksančiu miestu. Aukštos kolonos čia stiebiasi link saulės, šakojasi it medžių šakos, ant kurių apskritų lapų stovi nedideli namai. Viename jų mes ir sutinkame Arko Dorelį, nekantrų berniuką, trokštantį keliauti laiku, kaip jo tėvai su seserimi. Neklaužada, deja, nenori laukti dvyliktojo gimtadienio, todėl nudžiauna margaspalvį sesers kostiumą, būtiną kelionėms laiku, taip įsiveldamas į netikėtą nuotykį. Nesuvaldęs spalvų spektro vaivorykštės, jis nukanka į praeitį.

Ši, ankstesnioji, daug niūresnė už pirmąją. Čia ūžauja audros, kurių Iris, kita filmo herojė, stebėtinai nesibaimina. Ji ramina savo naujagimį broliuką, plepa su namų ūkį prižiūrinčiu robotu Mikiu. Gyvendama perregimo kupolo saugomuose namuose, akivaizdžiai yra pratusi prie gamtos stichijų. Su tėvų hologramomis nuotoliu bendrauja taip pat įprastai. O nakties griausmams pasibaigus, kupolui dingus, traukia į mokyklą, taip pat abejingai žvalgydamasi į išvartytus elektros stulpus bei išverstus medžius. Kaip ir nenuorama Arko, Iris ilgai neišsėdi robotų mokytojų astronomijos pamokoje, sprunka į mišką, kur piešia vabalus bei kitas gyvybės formas ir pastebi vaivorykštę, kuria atkeliauja svetys iš ateities.

Susidūrus dviem laiko paralelėms ir plėtojasi filmo siužetas bei ryškėja jo idėja. Arko pasaulis tvarus, jaukus, taupus, vientisas. Jo namai netaršūs, neapkrauti daiktais. Vaikai čia mokosi stebėdami reiškinius bei įvykius tiesiogiai, yra perpratę gamtos paslaptis. Iris pasaulis spėrus, greitas, ekspansyvus. Mokykloje visa simuliuojama, niekas nėra tikra, tai tik kopija, prie kurios neprisiliesi, o praskriesi kiaurai. Mokiniai mokomi visatos paslapčių, tačiau nieko nenutuokia apie gamtą. Tad nenuostabu, jog miškas, į kurį leidžiasi žingeidi mergaitė, apleistas ir kemsėtas. O štai namai, robotams paplušėjus, blizgėte blizga, kupini įvairiausių rakandų.

Robotizacija Iris laike visuotinė. Mechaniniai pagalbininkai kuopia, taiso, gydo, prižiūri viešąją tvarką, net vaikus augina. Mergaitė ne veltui klausia iš ateities atvykusio Arko, ar ten dar likę žmonių. Jaunasis keliauninkas savo ruožtu nėra matęs nė vieno roboto, išvydęs Mikį jis net persigąsta. Greičiausiai nenumano ir keistų žmones imituojančių mašinų paskirties, nes yra pratęs darbus nudirbti savomis rankomis.

Akivaizdus ir daug graudesnis skirtumas. Pakeliavusi laiku Arko šeima grįžta namo, sėda prie pietų stalo, bendrauja. Laiko platybėse ieškodami dingusio sūnaus bei brolio jie pasensta nesigailėdami savos aukos, kadangi žino šeiminių saitų svarbą. O Iris net savaitgaliais nemato tėvų, mat šie pluša kažkur toli, biure. Jos naujagimis broliukas, nešiojamas stikliniame burbule, nerimsta, regi tikrosios motinos bei tėvo atspindžius, tačiau jaučia vien roboto prisilietimą. Tad peršasi mintis, kad išlaisvinti turėjusi automatizacija, deja, tik pavergė ir gausūs žaislai nepakeis artimųjų meilės.

Robotai nesprendžia ir kitos opios problemos, negali pagydyti nuniokotos planetos; skraidydami taršiais furgonais jie tik dar labiau didina bėdą. Potvyniai, sausros, gaisrai, nenuspėjami orai – visa tai yra simptomai, su kuriais kaunasi vis įmantresni mokslo išradimai. Ir tenka pripažinti, kad ši, animaciniame filme vaizduojama antroji ateitis, neva laukianti mūsų netolimais 2075 metais, mažai kuo skiriasi nuo dabarties. Lyg gausindami gamybinius pajėgumus, skatindami vartojimą, svajodami apie galaktikos platybes mes gebėtume išspręsti problemas, kurias toks mąstymas ir sukėlė.

Žinomas amerikiečių antropologas Davidas Graeberis, miręs per kovido pandemiją, savo esė „Apie skraidančias mašinas ir menkstančias pajamas“ mini neišsipildžiusias XX a. kosmines svajas, jų nesėkmę siedamas su biurokratizacija, bet kartu ir su savotiška fantazijos stoka. Pasak jo, kintant šiuolaikinio mokslo galimybėms, mūsų ateities vaizdavimas išlieka gana vienpusiškas. Vis rečiau įsivaizduojamos naujos socialinės praktikos, radikali pasaulėžiūros kaita. Juk kiekvienam, besidominčiam klimato kaita, akivaizdu, kad sprendimai iš žmonijos pareikalaus labai sunkių, visas žmogaus gyvenimo sritis paliečiančių pastangų. Todėl pakisti turi ne technologinė bazė, ne išteklių panaudojimo sparta, o mąstysena, pasaulėžiūra, vertybių sistema. Turbūt neatsitiktinai Iris, Arko paklausta apie savo norą, atsako: „Kad viskas pasikeistų.“

Gal todėl filme nėra tiesioginių antagonistų. Režisierius žiūrovui pateikia ne vieną potencialų blogiuką. Gan greit supažindina su trimis kvaištelėjusiais broliais, persekiojančiais Arko. Jie ekscentriški, neretai nerangūs, sutrikę. Tačiau kad ir ką sakytum, valios nestokoja, yra pasiryžę ištirti vaivorykšte atkeliavusio berniuko paslaptis. Pakeliui nepasibijo bėdos, braunasi į svetimas valdas, planuoja pagrobimą, nepaklūsta robotams pareigūnams. Tik štai pasirodo, kad niekam blogo nelinki, o yra tiesiog smalsūs, visai kaip Iris ir Arko. Tad įtarus žvilgsnis tuoj pradeda ieškoti naujojo priešo ir bando jį rasti robotų gretose. Netrukus tampa akivaizdu, kad mašina nėra gyva, ji nesprendžia ir nevertina, o atlieka savo užduotį, klauso savų kūrėjų nurodymų. Mikis, atsakingas už Iris gyvybę, šoka jos gelbėti nepaklusdamas kitų robotų, gaisrininkų ir pareigūnų, reikalavimams. Ir išgelbsti ją kartu su Arko nuo siautėjančių liepsnų. Net padeda margaspalvį kostiumą supleškinusiam berniukui grįžti namo.

Gana simboliška, kad filmui judant link pabaigos veikėjai atsiduria priešistorę primenančiame urve, kurio akmenyje robotas, it pirmykštis žmogus, išraižo savo prisiminimus. Vaikai čia randa kadaise gyvavusį pramogų parką, kitaip nei ilgaamžiai stalaktitai, beveik sudūlėjusį ir prarytą laiko. Juk, pasak Arko, būtent tokia pabaiga laukia viso, ką sukūrė žmogaus ranka iki didžiojo poilsio, žmonėms persikėlus į miestus danguje ir palikus motiną Žemę.

Ir tai tik vienas vaizdinio pasakojimo pavyzdžių, kurių filme gausu. Pati animacija gana išraiškinga, bet žmonės animuoti ne itin įmantriai, jų veidams trūksta emocinės išraiškos. Gamta, kita vertus, tiesiog trykšta gausa, kiekvienu žolės stiebeliu, medžio žievė išrantyta. Deja, ji nepakankamai plastiška, neprimena ošiančių, kvėpuojančių Hayao Miyazaki pasaulių. Pūstelėjus vėjui Arko kostiumas plevėsuoja, bet medžio lapas nė nesujuda. Filme, kuriame gamta bei jos kaita yra viena iš idėjinių ašių, toks vizualinis aplaidumas gana sunkiai suprantamas. Kita vertus, kartais šis trūkumas ištaisomas; įsisiautėjus gaisrui, destruktyvi gamtos jėga pavaizduota išties vaizdžiai.

Filmo idėja irgi gana aiški. Prieš ekrane pasirodant titrams žiūrovas regi Iris darbastalį, šalia jo iškabintos šeimos nuotraukos, kuriose matyti ūgtelėjęs brolis, tėvai, o ne jų atspindžiai, pačios Iris akademiniai pasiekimai. Čia pat kabo ir vaikiškas piešinys, kuriame maža mergaitė kadaise bandė pavaizduoti Arko nupasakotus ateities namus. O šalia – ir ūgtelėjusios merginos brėžiniai su skaičiais, formulėmis, lygtimis, sprendimais. Paskutiniuoju kadru režisierius vaizduoja vaiko svają, virstančią suaugusiojo tikrove.

Tad pasakojimas nenusižengia kelionių laiku logikai. Atgal laiku per klaidą nuklydusio Arko veiksmai yra pasmingi, jie įgalina ateitį, suteikdami Iris kitokio pasaulio svajonę. Perfrazavus jau minėtą Graeberį, pakeisti dabartį mes galime tik įsivaizdavę dabarties būtinybių nepažabotą ateitį. Taip ir filme ateitis tampa pokyčio varikliu, klaida – dėsningumu, potencialus pasaulis, atsitiktinumui lėmus, neišvengiamybe.