Iki pergalės!
(Za peremohu!)

Kartu su lietuviais prodiuseriais kurtas filmas yra apie karą Ukrainoje, tik kalba apie jį netikėtai nauju kampu ir tonu, sąmoningai polemizuodamas su įprastomis klišėmis. Net ir pavadinimas yra ironiškas dūris į patriotinius karo lozungus. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje, jau po karo. Neaišku, ar jis baigėsi „pergale“, kad ir ką tai reikštų, bet tai mažai ką keistų filmo veikėjų ar jų šalies situacijoje.

Vasyanovychius (kaip koks Fellini „8½“) kuria filmą apie savo paties kūrybinį procesą, kuriame apstu blokų, asmeninių santykių aiškinimosi ir pataikavimo finansuotojams. Filmo Valentynas, vaidinamas (gana sąlygiškai) paties Vasyanovychiaus, filmuoja savo filmą ir nuolat svarsto, apie ką jis turėtų būti. Pirminis sumanymas – apie tėvo ir sūnaus santykius – jam atrodo nebeaktualus, jis dabar nori kurti filmą apie Ukrainos demografinį ištuštėjimą arba karo išskirtas šeimas. „Iki pergalės!“ yra apie visa tai – ir nors kartais toks improvizacinis pasakojimo būdas rizikuoja virsti chaosu, Vasyanovychius sugeba jį suvaldyti, kad pateiktų gyvą, autentišką ir labai asmenišką karo nualintos savo šalies paveikslą.

Struktūrą filmui padeda išlaikyti griežta forma: kiekviena scena, nufilmuota vienu ilgu ir dažniausiai nejudančiu planu, yra vinjetė iš Valentyno ir jo kolegų arba Kyjive likusių šeimos narių gyvenimo. Daug jų rodo filmo filme kūrimą, tad pasakojimo lygius kartais sunku atskirti – ar tai, ką matome, yra Valentyno tikrovė, ar scena iš jo filmo? Kartais ribų neaiškumas sukuria itin dramatišką efektą – vienoje scenoje Valentynas filmuoja „tyzerį“ savo planuojamam filmui apie depopuliaciją. Prieš tai jis nupasakojo, kaip jį įsivaizduoja: tuščia pieva prie Dnipro, kadre daug dangaus. Jo kolega Vladlenas telefonu kalbasi su Ispanijoje gyvenančia dukra ir rodo jai, kaip laido aitvarą. Bebėgiodamas po pievą užmina ant sprogmens. Ar tai suplanuota „tyzerio“ dalis, ar Vladlenas išties sužeistas? Akimirką netgi suabejoji – gal tai tikras nelaimingas atsitikimas filmuojant? (Turbūt visgi ne, kadro elementai pernelyg gražiai sudėlioti – iki pat aitvaro, komiškai nuskrendančio paskui nuvažiuojantį automobilį.)

Tai bene dramatiškiausia „Iki pergalės!“ vieta ir vienintelė, tiesiogiai užsimenanti apie fizinę karo destrukciją. Galbūt, kad nugesintų patosą, Vasyanovychius ją surimuoja su kita, kurioje Valentyno sūnus taip pat susižeidžia koją – tik ne nuo sprogmens, o nukritęs nuo vienračio išvežiodamas maistą. Filmui įdomesni socialiniai ir emociniai karo randai. Valentyno ir jo kolegų žmonos su vaikais išsikėlę į kitas šalis, ten sukūrę naują gyvenimą, kurio nenori palikti. Tad ir jiems tenka rinktis tarp šeimos ir gyvenimo Ukrainoje – su karjeros bei kūrybos galimybėmis, kurių greičiausiai nepavyktų replikuoti emigracijoje. Bet kuris pasirinkimas ardo asmeninius ryšius ir drasko šalies socialinį audinį.

Svarbus „Iki pergalės!“ teminis sluoksnis yra ir taikli kritika mums, Ukrainos rėmėjams, stebintiems karą iš saugaus atstumo. Valentynui nuolat iškylantį klausimą – apie ką turėtų būti jo kitas filmas? – galima perfrazuoti ir taip: ką nori matyti Vakarų auditorija ir fondai, finansuojantys jo kūrybą? Vienoje scenoje Valentynas nuotoliu pasijungia į renginį kažkur Vakaruose, kur rodomas jo ankstesnis filmas. Jis pateikia šabloniškus atsakymus į daugybę kartų girdėtus klausimus, bet paaiškėja, kad tarp žiūrovų yra jo žmona. Jiedu ima ukrainietiškai aiškintis santykius, kol juos nutraukia renginio moderatorė: „Gal galime grįžti prie anglų kalbos?“ Galų gale ir Valentyno šalies tragedija, ir jo asmeninės problemos yra paklausi medžiaga mūsų pramogai.