Kvietimas
(The Invite)

Tokius santykius matome „Kvietime“ – aktorės ir režisierės Olivios Wilde trečiajame filme, kuriame ji atlieka ir vieną pagrindinių Andželos vaidmenį. Tiesa, filmo siužetas atsirado jau anksčiau, jis sukurtas pagal ispanų režisieriaus ir dramaturgo Cesco Gay’aus 2020 m. filmą „Kaimynai“, dar ankstesnės jo pjesės ekranizaciją.

Andžela ir Džo – dukrą auginantys sutuoktiniai, kurie, tiesą sakant, baigia vienas kitą užknisti. Ją nervina, kad jis nuolat inkščia dėl skaudančios nugaros, nebegroja kadaise dievintu pianinu, yra praradęs viltį gyvenime ir nebežiūri į ją taip, kaip anksčiau. Jį nervina, kad ji perka nereikalingus niekučius, per dienas nieko neveikia ir... taip pat nebežiūri į jį taip, kaip anksčiau.

Jis – Setho Rogeno įkūnijamas Sethas Rogenas – truputį nevykėlis, mėgstantis lėkštus juokelius, buvęs alternatyvaus roko grupės lyderis, dažnai užsidarantis darbo kambaryje ir rūkantis žolę. Ji – pedantiška ir nerimastinga, apsėsta namų dizaino, ieškanti patvirtinimo iš išorės ir vis dar norinti gerai pasirodyti prieš kaimynus, kurių seksualinis gyvenimas, sprendžiant iš dažnai girdimų klyksmų ir net riaumojimo, yra tobulas. Būtent Andžela ir sugalvoja pasikviesti juos į svečius ir aprodyti renovuotą butą.

Hokas (Edwardas Nortonas) ir Pina (Penélope Cruz) spinduliuoja paslaptingą ir gaivališką energiją. Ji – Andželos žodžiais – „nuostabaus grožio“ psichoterapeutė ir seksologė iš Ispanijos. Jis – šmaikštus į pensiją išėjęs ugniagesys. Jie kartkartėmis kalbasi ispaniškai ir iš pirmo žvilgsnio išties bendrauja taip, tarsi jų gyvenimas būtų idealus.

Vakarienė greitai virsta Andželos ir Džo mūšio lauku, kuriame jie ima drabstytis purvais. Nuo ginčo dėl nenupirkto vyno iki sudegusios suflė, nuo pastovaus kits kito pertraukinėjimo iki išsiaiškinimo, kad Pina, kuriai Andžela ką tik kišo ispaniško kumpio, yra vegetarė – filme nestinga natūraliai juokingų komiškų situacijų, iš tikrųjų paverčiančių jį gera komedija. Net jeigu kartais ir gana lėkšta.

„Kvietimo“ pasiūlytas ritmas ir keliama įtampa kartais net primena brolių Safdie filmus („Geras laikas“, „Neapdorotos brangenybės“), tik gerokai daugiau juoktis verčiančių intarpų. O viename bute vykstantis veiksmas ir dialogais paremtas siužetas beveik neleidžia atsikvėpti.

Ir vis dėlto iš esmės tai filmas apie santykių krizę ir seksą. Būtent Džo noras iškelti klausimą dėl garsaus Pinos ir Hoko mylėjimosi tampa siužeto katalizatoriumi, atskleidžiančiu, kad pora pastaruoju metu rengia sekso vakarėlius. Tai mus ir priveda iki tikrojo kvietimo – Hoko ir Pinos išreiškiamo noro pasimylėti keturiese. Ir nors kvietimas nėra visiškai netikėtas, Džo ir Andželos reakcija ne tik kelia šypseną, bet ir dar labiau išryškina jų krizę, akimirksniu atverdama naują jų santykių etapą.

Prie filmo atmosferos prisideda ir garso takelis, už kurio slepiasi britų atlikėjas Devonté Hynesas, geriau žinomas dėl savo muzikinio projekto „Blood Orange“. Jo kompozicijos užpildo nejaukias tylos akimirkas, pabrėžia po pokalbiais slypintį nerimą. Veiksmui intensyvėjant, grėsmingumo įgauna ir muzika, tampanti dar vienu ritmą diktuojančiu vakarienės dalyviu.

„Kvietimas“ – filmas apie neišsakytus lūkesčius, ilgalaikių santykių kompromisus ir rutiną, kurioje stringa pora, nebegebanti išsakyti savo poreikių. Nors istorija prasideda kaip nejauki komedija, pasakojimas greitai virsta kandžia šiuolaikinių santykių satyra, kvestionuojančia, o ne teisiančia, įvairias partnerystės formas. Tai, kas turėjo būti nekalta vakariene, tampa psichologiniu ir be galo juokingu išbandymu, leidžiančiu apie save ir partnerį sužinoti daugiau nei ilgi santykių metai.