Smėlio užtvanka
(Zečji nasip)

Pokyčių katalizatorius – senas Marko draugas Slavenas (Andrija Žunac). Jis grįžta į miestelį tėvo laidotuvėms ir po truputį sužinome, kad prieš trejus metus jiedu turėjo romaną, tačiau apie tai sužinojusi Marko mama apskundė Slaveną jo tėvams ir šie jį išvijo iš namų. Slavenas, su niekuo neatsisveikinęs, – net ir su Marku, – išvažiavo į Berlyną. Dabar jiedu vėl suartėja, tai tampa žinoma visam miesteliui – ir Markas iš herojaus tampa bendruomenės atstumtuoju. Mergina ant jo pyksta, mama gėdina, tėvas, vengdamas tiesiogiai kalbėti apie „homo“, tikina, kad vis vien laiko savo sūnumi, o bendraamžiai konkurentai pasinaudoja proga nusodinti. Viskas labai pažįstama iš daugybės panašios tematikos filmų.

Filmas susitelkia į Marką, o bendruomenės matome mažai – „Smėlio užtvanka“ nufilmuota beveik vien stambiais planais, kurie neleidžia matyti, kas vyksta aplink pagrindinius veikėjus ar net ką jie daro. Marko broliukas Fico vienintelis išsikovoja daugiau dėmesio filme, o kiti veikėjai daugiausia tik įeina į Marko ar Slaveno kadrą ir išeina – tiek apie juos ir težinom. Su jais Markas prasmingai sąveikauja tik per artimą fizinį kontaktą: rankos lenkimas su tėvu, glamonės su mergina (net jos darbo vietoje). Ir, žinoma, seksas su Slavenu – kol jis neįvyksta, filmas neperteikia jokios traukos tarp jųdviejų. Markas tiesiog įsisiurbia jam į lūpas, kai prisiartina pakankamai arti ir įvyksta tarsi kažkoks magnetinis „klik“ – veikiau netikėtas atsitikimas nei ilgos įtampos kulminacija. Galbūt jie nėra skirti vienas kitam – tiesiog du vaikiai mažame miestelyje, turintys šį tą bendro.

Marko aplinkos homofobija, rodos, kyla ir iš bendresnės stichinių pokyčių nuojautos bei bandymo prieš juos atsilaikyti. Per radiją nuolat girdime, kad prie miestelio artinasi audra ir gresia potvynis, tam rengiamasi kraunant smėlio maišų užtvanką. Ši galėtų būti ir paties Marko savisaugos nuo pavojingų jausmų metafora. Tik šie jausmai taip ir neprasiveržia – kaip ir laukiamas potvynis.

„Smėlio užtvanka“ yra profesionaliai sukurtas filmas su gerais aktoriais, tačiau istorija pernelyg schematiška, o situacijos daugybę kartų matytos – ji mažai ką turi pasakyti naujo ar įdomaus apie draudžiamą meilę (ar veikiau tiesiog simpatiją, kuri beveik nerodoma, tik konstatuojama) ir aplinkos priešiškumą. Taip, homofobija, deja, vis dar aktuali problema, ir „Smėlio užtvanka“ kalba apie tipiškas patirtis, bet apie tai sukurta daugybė įdomesnių filmų.