Tiesos diena
(Disclosure Day)

„Tiesos diena“ gali pasirodyti kaip gana naivus (iš dalies toks ir yra) filmas. Gal net kiek atgyvenęs ir savo forma – pompastika, kartais priartėjančia prie kičo, nerealistiškais kompiuterinės grafikos gyvūnais, įtampą perteikiančia dramatiška muzika (ištikimai nuo pirmųjų filmų Spielbergą lydinčio kompozitoriaus Johno Williamso), – ir turiniu, pavyzdžiui, įsitikinimu, kad svarbiausios pasaulio naujienos vis dar sužinomos per televiziją. Tuoj aštuoniasdešimtmetį švęsiantis Spielbergas gana užsispyrusiai atsisako keistis ir atsisakyti to, kas jam teikia džiaugsmą. Jis – režisierius, kurių vis mažėja, dar tikintis, kad kinas gali pakeisti pasaulį. Ir režisuoti jam visada reiškia kartu su savimi vesti žiūrovą. Todėl jis daro viską, kad patikėtume jo pasakojimais, nežabotos fantazijos istorijomis, kuriose susijungia nesibaigiantys nuotykiai bei tikėjimas žmonija, ir gėrio pergale prieš blogį.

„Tiesos diena“ prasideda nuo gana brutalaus imtynių mačo. Tačiau tai tik priedanga. Tikroji drama vyksta žiūrovų kėdėse, kur skaitmeninio saugumo specialistas Danielis slaptai valstybinei organizacijai turi sugrąžinti iš jos pagrobtą informaciją kartu su nežemiškos technologijos įranga. Danielis – kovotojas už žmonijos teisę žinoti – yra tipiškas Spielbergo personažas, protingas, bet ir naivus idealistas. Jo keliai netrukus susidurs su Margaret – vietinės televizijos orų pranešėja, tapusia tiltu tarp žmonių ir ateivių. Juos sulaikyti siekia paslaptingos korporacijos vadovas Nojus. Įsibaiminęs antagonistas čia tampa visos sustabarėjusios, sekti ir užvaldyti siekiančios politinės sistemos personifikacija. Jo buvęs kolega ir pagrindinis priešininkas Hugo yra akivaizdus Spielbergo alter ego, visa ko režisierius, visada esantis vienu žingsniu priekyje. Nors daugiausia laiko jis praleidžia angare, kuris dėl jame statomo namo labiau primena kino aikštelę, būtent šis personažas suveda Danielį su Margaret ir net sukuria (kino) stebuklą, išleisdamas juos į kelionę praeitin.

„Tiesos dienos“ paslaptys atskleidžiamos gana anksti. Kartu išryškėja ir pagrindinė filmo dilema. Pasaulis balansuoja ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio, todėl personažai turi apsispręsti – slėpti informaciją, vildamiesi išsaugoti ramaus gyvenimo iliuziją, ar atskleisti tiesą apie nežemiškos gyvybės egzistavimą ir amžiams pakeisti pasaulį, kuriame gyvename.

Spielbergas su scenarijaus autoriumi Davidu Koeppu beda pirštu į JAV (turbūt ir į viso pasaulio) politinę areną, kurioje manipuliavimas informacija yra tapęs galingu ginklu. Filmo kūrėjams skaidrumas atrodo neatsiejamas nuo demokratinės valstybės vertybių, ir personažai padarys viską, kad pasaulis sužinotų tiesą. Nukankinti ateivių kūnai čia tėra metafora, prilyginta karo aukoms ar eksperimentams su gyvūnais. Tai universali auka ir universalaus žmogiško žiaurumo pavyzdys.

Dar viena iš filmo temų yra tikėjimas ir jo svarba, gebėjimas interpretuoti senas dogmas, susidūrus su naujais iššūkiais. Atsakyti į metafizinį klausimą jis leidžia Danielio mylimajai Džeinei – buvusiai vienuolei, kuriai tikėjimas suteikia jėgų priešintis blogiui. Atrodo, filmo kūrėjai abejoja ne religija, o jos išpažinėjais. Ar žmonės bus pajėgūs priimti tai, kad visatoje jie nėra išskirtiniai? Atrodo, tikėjimas Spielbergui reiškia galėjimą būti stipresniam, labiau atsiverti kitam. Ir nors pagrindinė filmo herojė Margaret iš tiesų yra mesianistinis personažas, jos funkcija – ne įkūnyti dieviškumą ar atleisti nuodėmes, bet išgydyti ir atkurti nutrūkusius tarpusavio ryšius išgirstant kitą. Tai puikiai atsiskleidžia kone psichoterapinėje scenoje, kurioje Margaret kartu su Danieliu pabėga iš įkalinimo vietos ne fiziškai kovodama su priešais, o pažvelgusi jiems į akis.

Tai tikrai ne geriausias Spielbergo filmas. Pradžioje „Tiesos diena“ primena klasikinį politinį sąmokslo teorijos trilerį – spilbergiška bravūra patvirtina, kad jis dar neprarado režisieriaus įgūdžių. Antroji filmo pusė, kurioje gerokai daugiau laiko skiriama susipriešinusio pasaulio vizijoms, silpnesnė. Pritrūksta ritmo, kartais ir pasakojimo nuoseklumo, net ir personažų, kurie (kaip Džeinė) tiesiog pradingsta.

Tačiau „Tiesos diena“ norisi tikėti. Nes kūrėjai tiki kino galia išgydyti pasaulį, panirusį į chaosą. Jie drąsina tikėti savimi, savo gebėjimu mylėti ir priimti kitus. Nes empatija – ne tik evoliucinis pranašumas, bet ir ginklas. Todėl labai logiškai „Tiesos diena“ baigiasi visai ne moralu, o kvietimu įsiklausyti.