Didysis eteris
(Primetime)

Iš pradžių atrodo, kad filmo centre turėtų būti klausimas, ar apskritai etiška iš nusikaltimų kurti televizijos šou, kiek galima provokuoti, manipuliuoti ir viešai teisti. Tačiau šie klausimai tarsi pasitraukia į antrą planą, o į pirmą iškyla patys laidos kūrėjai. Visi jie atrodo kažkaip emociškai sudaužyti – lyg ilgainiui būtų praradę ribą tarp to, ką mato, ir to, ką daro. Jei toks ir buvo filmo sumanymas, moralinė laidos dilema tampa beveik šalutiniu klausimu, nes daug įdomiau stebėti, kaip pati sistema pradeda veikti jos kūrėjus.

Laidos prodiuserė Andie (Merritt Wever) nuolat intensyviai kramto gumą. Ši detalė dar labiau pabrėžia patiriamą įtampą, stresą ir priklausomybę nuo darbo. Ją, atrodo, įkvepia netikėti laidos momentai, kuriuos sukuria laidos „herojai“, bet iš tikrųjų nesvarbu, kas vyksta ekrane, svarbiausia – kad laida turėtų poveikį žiūrovams ir tai atsispindėtų reitinguose. Matome masalą vaidinantį Daną (Skyler Gisondo), jis įneša nepatogių moralinių klausimų, tačiau jam pačiam moralė nesvarbu, o dėl to dar nejaukiau stebint visą veiksmą.

Roberto Pattinsono kuriamas Chrisas Hansenas yra visos istorijos emocinė baterija. Jo veikėjas atrodo apsėstas šlovės, kontroliavimo ir pirmavimo. Jis nori, kad jo laida sulauktų didžiausio dėmesio, o kartu – kad dėmesio centre visada būtų jis. Ir nuolat kelia klausimą: o jeigu manęs čia nebūtų? Šis klausimas galbūt atspindi ir patį laidos žlugimą.

Filmas Hanseną rodo kaip žmogų, kuris save laiko ir teisėju, ir sprendėju. Kartu jame atsiranda ir kažkas labai nejaukaus. Jis kartoja nusikaltėlių žodžius prieš veidrodį, mokosi jų intonacijų, tarsi bandytų juos suvaidinti. Arba garso įrašų studijoje nuolat kartoja pasakotojo tekstą, siekdamas perfekcionizmo. Pattinsono vaidyba čia labai stipri. Jo balsas atrodo itin kruopščiai moduliuojamas – intonacijos, manierizmas, dramatizmas ir kalbėjimo ritmas sukuria nepriekaištingą efektą, kartais net trikdantį. Tačiau kartu jo vaidyba ir labai teatrališka.

Teatrališkumas persikelia ir į filmo atmosferą. Pasikartojantis varpelio skambesio motyvas, primenantis siaubo ar psichologinio trilerio žanrą. Neoninės spalvos, tamsios erdvės, ryškūs šviesos akcentai, neįprasti kameros rakursai ir gausybė stambių planų sustiprina psichologinę įtampą. Filmas primena neonoir žanrą. Analoginio vaizdo kokybė čia pabrėžiama. Vaizdui būdingas grūdėtumas, spalvų kontūrų išsiliejimas ir žemesnė raiška primena senesnių televizorių ekranus. Ryškus stilistinis kontrastas išryškėja scenoms pereinant iš televizijos laidos į realybę. Kartu taikliai atkuriama televizijos laidos estetika: kameros, ekranai, keli skirtingi vaizdai vienu metu. Atrodo, kad žiūrime ne tik į įvykį, bet ir į jo kūrimo procesą.

„Didysis eteris“ pradeda kelti klausimą, kas apskritai turi teisę teisti. Nusikaltėlį teisia laidos vedėjas, vedėją – žiūrovas, o žiūrovą galbūt jau pats filmas. Ir, kaip sakoma filme, televizija tampa vieša aikšte, kurioje žmogus gali būti pastatytas prieš minią ir nuteistas. Ne be reikalo filme taip dažnai atsiranda ir veidrodžio motyvas. Chrisą Hanseną matome jame vieną, besiruošiantį filmavimui ar repetuojantį savo frazes, o kartais – kalbantį su prodiusere, kai jo atspindys lieka tame pačiame kadre. Veidrodis čia tampa savotišku priminimu, kad šioje istorijoje nėra vien stebėtojų ir stebimųjų. Tas, kuris teisia kitus, pats tampa stebėjimo objektu. Filmas tarsi grąžina tą patį klausimą pačiam Hansenui: o kas stebi tą, kuris visą laiką stebi kitus?