Robino Hudo mirtis
(The Death of Robin Hood)

Holivudas ir jo periferija ne pirmą kartą bando vienpusiam personažui suteikti psichologinį gylį, tik kurdamas Robino Hudo (Hugh Jackman) portretą režisierius bei scenaristas Michaelas Sarnoskis nemenkai perlenkia lazdą. Naujausioje versijoje garsusis plėšikas ir vargšų gynėjas joks didvyris, o paprasčiausias galvažudys. Jo gyvenimas – tai nesibaigianti kova, legenda – prakeiksmas. Priešo akivaizdoje jis it žvėris, jokios garbės, jokio pasigailėjimo, vien išgyvenimo instinktas, o mūšiui pasibaigus – tartum išskobtas, depresyvus, savižudiškas. Jo bendras Mažasis Džonas (Bill Skarsgård), persivadinęs Edvardu, ne ką geresnis, kaip ir priešai, kurie pasiryžę žudyti moteris bei vaikus, kas jokia naujiena kraujo keršto aliname krašte.

Visa pirmoji filmo dalis chtoniška, tikras pragaras žemėje. Smurto scenos čia atviros, žiaurios, kruvinos, mirštančiųjų veidai visad kadre, kaip ir maitojami kūnai. Savo ruožtu dialogų nedaug, bet ir jie kraupoki. Mažasis Džonas, prieš stodamas kovon, liaupsina būsimą susirėmimą, apibūdindamas žmoną (Katie Breen) sako, kad jos plaukai kraujo raudonumo. Nė vienas jų nepamena, kiek gyvybių pražudė, kaip ką nugalabijo, kas tikra, o kas išgalvota. Mažasis Džonas bent jau turi šeimą, o Robinas Hudas – tikras bedalis ir trokšta vien gražios mirties besikaunant.

Nuožmiai pradžiai pasibaigus režisierius nukelia pagrindinį veikėją į vienuolyną, kuris primena saugų uostą aplinkui siaučiant audrai. Žinoma, laikina atvanga Robino Hudo nenuramina, naujus veidus jis jaukinasi palengva, neretai meluoja, slapukauja. Mat visa pranašauja būsimą bėdą: netikėtai pasirodo Mažojo Džono duktė Margaretė (Faith Delaney), įtartinas atrodo raupsais sergantis senas valtininkas (Murray Barlett), dar labiau įtartinas sužeistas jaunuolis (Noah Jupe), o ir sesers Brigitos (Jodie Comer) motyvai nelabai aiškūs. Nerimas, pasirodo, pagrįstas, kadangi visi šie veikėjai vienaip ar kitaip susiję su Robino Hudo praeitimi, kas žiūrovui gali pasirodyti kaip sunkiai įtikimas, gal net kvailas sutapimas.

Deja, tai ne vienintelė filmo problema. Siužetinės linijos subtilumo stoką perspjauna pretenzingos nuorodos į antikinius filosofus. Netiesiogiai, bet gana tiesmukai minimas Boetijus, savo priešmirtiniame traktate „Filosofijos paguoda“ mokęs pažinti permainingą likimą, džiaugtis pamokančia nesėkme labiau nei laikina sėkme, teigęs, kad dori žmonės apdovanojami savo dorumu, o nedorėliai baudžiami savo bjaurumu. Kas savaip atitinka filme vyraujančią susitaikymo su likimu temą. Kita vertus, atomistas Lukrecijus ir jo žymusis traktatas „Apie daiktų prigimtį“ cituojamas vien norint pabrėžti svetimo asmens pažinimo svarbą, ką buvo įmanoma padaryti ir be pompastiškų nuorodų. Abiejų mąstytojų mintys vos paliestos ir plačiau neišskleistos, tėra gardūs trupiniai pastabesniam žiūrovui.

Režisieriui bekontempliuojant antikinės minties lobyną, veiksmas galutinai aprimsta, tačiau dramatinė įtampa išlieka iki galo, nors veiksmo žanrui būdinga struktūra apverčiama aukštyn kojomis. Pagal klasikinę formulę, įspūdingiausios scenos turėtų lydėti konflikto kulminaciją, o čia smurto eksponavimas atkeltas į pradžią, nes smurtas ir yra esminė problema, kurią reikia išspręsti. Tad gan nuoseklu, kad pagrindinis veikėjas savo mirtį pasitinka ne didingo ir brutalaus vyksmo audroje, o eutanazijos rimtyje, atgailaudamas. Kas stebėtinai atitinka originalias balades, kuriose apsukrusis plėšikas miršta neva gydant jam nuleidus per daug kraujo, tik senųjų bardų pasakojimuose jis išduodamas, o filme leidžiasi numarinamas savo noru. Tad tai ne grįžimas prie pirminės traktuotės, o jos reinterpretacija.   

Robinas Hudas miršta lovoje, pirma liepęs mažajai Margaretei nusitaikyti strėle į horizontą. Simboliniu gestu tartum bandydamas apibrėžti savo gyvenimą it įtemptą lanko stygą, o mirtį – it staiga paleistą strėlę, jis ir iškeliauja anapilin išgirdęs jos švilpimą. Tik štai ar žmogžudys, deginęs gyvus vaikus, vertas tokios romios pabaigos, net jei atgailauja, nes galbūt ne visos nuodėmės, ypač itin kraupios, išperkamos gyvybės kaina.

Mirties ir susitaikymo tema filme nėra vienintelė, kartu nagrinėjama ir legendų reikšmė, kurią pats Robinas Hudas apibūdina metafora „Peilis pjauna duoną taip pat lengvai kaip ir mėsą“, turėdamas omenyje, kad epinis pasakojimas gali būti išnaudojamas tiek blogam, tiek geram. Ir tuoj pat prisipažįsta, kad fiktyvų gandą apie save paskleidė norėdamas ir kitus lengviau nusitempti į tamsą. O mirties patale Margaretei melagingą istoriją pasakoja jau norėdamas nutraukti keršto ciklą.

Robertas Dartonas knygoje „Didžiosios kačių skerdynės“, brėždamas XV–XVIII a. prancūzų mentaliteto gaires, tyrė pasakas, legendas, skaičiuotes, dainas, balades. Pasak jo, trumpi žodinės tradicijos pasakojimai ne moralizavo, o turėjo mokomąją funkciją, jie tarytum piešė pasaulio žemėlapį ir kartu nurodė, kaip jame išgyventi. Anot Dartono, originalios viduramžių pasakos, kitaip nei Charleso Perault dvaro snobams sukurtos adaptacijos, buvo žiaurios, beviltiškos, jose niekuo neprasikaltę personažai žūdavo, o kiti, nedori, apsukrūs, laimėdavo, kadangi ir pats pasaulis, kuriame gyveno pasakotojai ir jų klausytojai, buvo ne ką malonesnis.

Sarnoskis irgi apmąsto legendos prasmę, paskirtį, panaudojimo būdus, tačiau vargiai susimąsto, kodėl seną istoriją perteikia tokiu smarkiai nuo originalo nutolusiu būdu. Tuo labiau kodėl klasikiniai epiniai pasakojimai ir herojai nūdien vaizduojami vis niūresnėmis spalvomis. Gal šiuolaikiniam žmogui jis bando taip perteikti šiandieninio pasaulio dinamiką? Juk neretas, vos užmetęs akį į televizoriaus ekraną, kompiuterio monitorių ar išmanųjį telefoną, regi beprasmišką smurtą, gimdantį dar daugiau smurto, ir šioje maišatyje ieško riboženklių su senojo pasaulio visuomenių amoralumu bei cinizmu. Gal beprasmiška ir be galo žiauri Robino Hudo kova moko mus, jog seni geri laikai – kai buvo lengva atskirti juoda nuo balta, kai gėris visad buvo geras, o blogis visad blogas, kai tiesa buvo neginčijama, o melas akivaizdus, – seniai praėjo?