Šiupinys Šoblei atminti
Kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas, dalindamasis prisiminimais apie lietuvių kino legendą Henriką Šablevičių (Šoblę), papasakoja istoriją, jam nutikusią prieš stojamuosius egzaminus į TV režisūrą Muzikos akademijoje.
O istorija štai tokia. Šoblės namuose vyksta keista konsultacija. Šoblė sako K. Vildžiūnui: „Matai, kieme žiguliukas stovi... O kas bagažinėj?..“. K. Vildžiūnas bando kažką išmąstyti: „Gal atsarginis ratas, įrankiai kokie, laužtuvas...“. Šoblė jau nerimauja: „Kas dar, ką nors įdomesnio sugalvok!..“. K. Vildžiūnas apsisprendžia: „Gal bulvių maišas!..“. Šoblė netenka kantrybės ir drebia: „O gal lavonas!?..“.
K. Vildžiūnas, reziumuodamas šį savo kinematografinės pradžių pradžios nuotykį, teigia tuomet supratęs, kad kine reikia visur ieškoti „lavono bagažinėje“ – ir viskas bus gerai.
O atsiminimų knygose „lavono bagažinėje“ ieškoti nebereikia – jis ten jau yra, tūno sau įkalintas tarp blunkančių gimimo ir mirties datų, slidžių praeities kietviršių, paglamžytų archyvinių stop kadrų, kartais išdavikiškų atminties grimasų. Taip ir turi būti – nieko čia nepadarysi. Svarbu tik, kad nebūtų apšmeižtas, neteisingai pašlovintas ar apkaltintas, negražiai be pagrindo apkalbėtas...
Šoblės autoriteto garbės sargyboje išsirikiuoja net 52 (jei teisingai suskaičiavau) atminties sergėtojai – vaikystės, teatro draugai, kino ir televizijos bendražygiai, studentai, pagaliau artimieji, šeimos nariai.
Pradedant Vytautu Landsbergiu, prisimenančiu paprastą Kauno berniuką Henką, kadaise besibičiuliavusį su juo ir Jurgiu Mačiūnu („Henriko filmai įsirėžė į atmintį, jis man visada atrodė labai įdomus ir daug dirbantis“), ir baigiant Audriaus Stonio nekrologiniu atodūsiu, kad „nebėra Henriko Šablevičiaus... talentingo ir nepakartojamo... ir niekas niekada jo iš mūsų neatims...“.
Kažin, ar knygos užsklandai šita, be jokios abejonės, nuoširdi ir teisinga, bet spausdinto žodžio požiūriu vargana „prakalba prie kapo“ tinka. Knygos sudarytojai Ramunei Rakauskaitei vertėjo šiek tiek stipriau pakratyti savo „vaizduotės bagažinę“ bandant surasti dinamiškesnį, tikslesnį knygos finalo sprendimo variantą, nes netekties skausmas jau seniai susigėrė į debesis, ir ten, kur jis žiojėjo – jau spindi vaivorykštė.
O kalbant rimčiau ir konkrečiau, šios atsiminimų knygos tekstų margumyne surasi visko: yra čia pakylėto, nekrologinio kalbėjimo (Skirmantas Valiulis, Pranas Morkus, Gytis Lukšas); yra paliudijimų daugiau apie save nei apie Šoblę (Jonas Gricius, Inesa Kurklietytė, puikus Andriaus Šiušos esė); yra gana valdiškų, tarnybinių pareiškimų-pranešimų su nuveiktų darbų aprašais (Janina Lapinskaitė, Ona Pakėnienė); yra gana sėkmingų bandymų nupiešti grupinį Šoblės kartos kinematografininkų – Arūno Žebriūno, Vytauto Žalakevičiaus, Jono Griciaus, Petro Abukevičiaus, Vytauto Dabašinsko, Raimondo Vabalo – portretą (Almantas Grikevičius); yra viršininkiškų-funkcionieriškų pasvarstymų apie kolegą (Povilas Pukys, Arvydas Reneckis); yra paprasto kalbėjimo iš garažo kaimyno ar prityrusio automobilisto pozicijų (Gediminas Skvarnavičius, Antanas Šurna); yra pabandymų pakalbėti atviriau, pavyzdžiui, kad į gyvenimo pabaigą pasidarė labai sentimentalus, dažnai apsiašarodavo, arba kad kino studijoje už akių buvo vadinamas „muchomoru“ (Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis); yra ir laisvesnių, ir kiek labiau akademinio pobūdžio kino kritikių pasvarstymų apie Šablevičiaus vietą lietuviško kino hierarchijoje ir istorijoje (Rūta Oginskaitė, Živilė Pipinytė); yra begalinės mokinių meilės Šoblei ir privalomo pieteto jo atžvilgiu bei „ditirambinių ačiū“ su įdomiomis, kartais netgi kritiškomis pastabomis (Augustinas Gricius, Arūnas Matelis, Ramūnas Greičius, Kristijonas Vildžiūnas, Jokūbas Vilius Tūras, Agnė Marcinkevičiūtė, Donatas Ulvydas, Giedrė Beinoriūtė, Vytautas V. Landsbergis); yra konkrečių, darbinių kino praktikų prisiminimų (Algimantas Apanavičius, Vidmantas Puplauskis, Romualdas Fedaravičius, Vanda Survilienė, Rimtautas Šilinis, Algirdas Tarvydas, Dalia Kutavičienė, Kornelijus Matuzevičius, Živilė Pilipavičienė); pagaliau yra ir draugų, šeimos narių visai menkai artikuliuoto reminiscencijų rinkinio, išsviedžiančio patį Šoblę ir šią knygą į tokias gana pavojingas, beveik užribiškas „ūkų lankas“...
Visko čia yra. Ir, be abejo, ašarų... O kas lieka atmetus tas prisiminimų ašaras?.. Pasikartojimai, kurie tokio pobūdžio knygose – neišvengiami, bet kai viršijama (arba įsivyrauja) kritinė pasikartojamų masė – darosi nykoka.
Ko gi labiausiai trūktų šitai knygai?.. Ogi vadinamųjų „razinkų“ – laisvesnio, neformalaus, nesukaustyto kalbėjimo, kažkokio įsisiūbavimo, įsilingavimo, giluminio kvėpavimo. Deja, vyrauja trumpametražiai, pusantro ar dviejų mašinraščių apimties prisiminimų žybsniai, kartais blausokos žiežirbos, per kurias žvilgsnis slysta greitai kaip per ledą, tik retsykiais trumpam stabteldamas ties įdomesne, netikėtesne situacija. Net neabejoju, kad daugelis šios knygos dalyvių prie to, kas jau pasakyta, tikrai turėtų dar ką pridurti apie Šoblę.
Bėda ta, kad absoliuti dauguma prisimenančiųjų bando pasakoti savo prisiminimus, o šiaip jau prisiminimais reikėtų dalintis, bet kadangi nėra klausančiojo ar klausiančiojo, žmogus lieka vienas su baltu popieriaus lapu, su savo atmintim, kuri, užklupta moralinio imperatyvo, ima monumentalėti ir sufleruoti, jog reikia kalbėti ne apie kokias nors žavingas smulkmenas ir galbūt nereikšmingas detales, kurios dažniausiai ir būna pačios iškalbingiausios bei įdomiausios, bet „apie reikšmingą indėlį į mūsų kino istoriją, pedagogiką, katedros formavimą, didelį būrį mokinių etc.“.
Paradoksalu, tačiau kai prisimenantysis gauna užduotį savaip atverti prisimenamąjį, tiesiog būtina žūtbūt atverti ir patį prisimenantįjį, kažkokiu būdu jį atpalaiduoti, įtraukti į dialogą jeigu ne su klausiančiuoju, tai bent jau su pačiu savimi, kad jo kalbėjimas ir mintys įgautų reikiamą pagreitį ir kryptį, nes priešingu atveju viskas daugiau ar mažiau sutrupa, sudyla ir lieka įvairios konsistencijos prisiminimų duženos. O jų šioje knygoje esama. Ir nemažai.
Ir dar. Knygos sudarytojas turi žinoti arba nujausti, ką jis nori išgirsti iš prisimenančiojo, ir tol jį švelniai purtyti ir tardyti, kol būtent tai, ko norima, tikimasi – nuskamba, kol kažkas iš toli toli tyliai skimbteli, ir tampa aišku, kad seansas įvyko.
Čia vien gerų norų nepakanka – reikia ir kantrybės, ir talento, ir nuovokos, ir intuicijos, ir mokėjimo „vairuoti“ pašnekovą, reikia disponuoti tikra, realia, o ne paviršutiniška, iš kažin kur prisigraibyta informacija. Laisva pavara čia toli nenuvažiuosi.
Jeigu viso to nėra – lieka „tik fonas, kuriame plazda raudona vėliava arba šiaip kas nors“ (čia citata iš Šoblės pedagoginio folkloro, kurią jis mėgdavo kartoti norėdamas vaizdingai pabrėžti, kad kadre viskas turi būti labai konkretu). Šią citatą galima pratęsti dar vienu Šoblės aforizmu jau iš Ramūno Greičiaus prisiminimų: „Kiekvienas kadras turi turėti rankytes ir kojytes, kad galėtų geriau užsikabinti už kito kadro.“ Šitų „rankyčių ir kojyčių“ knygai ir pristinga.
Knygos paantraštė skelbia, jog tai „meilės šiupinys Šoblei atminti“. Meilės čia iš tiesų nors vežimu vežk, o geresnės prisiminimų knygos Šoblė, ten kažkur aukštai supamas nespalvotos 35 milimetrų amžinybės, ko gero, nusipelnytų.
Gerai, kad padaryta. Bet galėjo būti padaryta geriau. Gaila, kad be kompaktinio disko su Šoblės filmais ir solidžios apimties bei lygio autorinio straipsnio, kuris padėtų kompensuoti tam tikrą knygos turinio ir struktūros palaidumą ir viską sustatytų į savo vietas.
