Kino meno ABC
Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo
Lietuvių autorių parengta pasaulio kino istorija – to mūsų negausioje kinotyrinėje literatūroje dar nebuvo. Svarbiausia, kad knygos pasirodymas nėra atsitiktinis faktas, o ilgo ir nuoseklaus kino edukacijos darbo rezultatas. Su kartėliu konstatuojame, kad tikros, rimtos kino auditorijos beveik nebeliko, kad ją „suvirškino“ imperialistinė multipleksų ekspansija, tačiau alternatyva „popkorno“ vartojimui vis dėlto egzistuoja ir pastaraisiais metais lėtai, bet atkakliai plečiasi. Jėgos ir galimybės čia toli gražu nėra lygios, mažesniuose Lietuvos miestuose turbūt net prarastos, bet štai Vilniuje jau susiformavo „Skalvijos“ bei „Pasakos“ žiūrovų kategorija, sąmoningai nevaikštanti į „Forum Cinemas“, ir tokį pasirinkimą lemia požiūris į kiną, o ne bilietų kainos.
Galima drąsiai tvirtinti, kad postūmį „Trumpai kino istorijai“ davė švietėjiška „Skalvijos“ kino centro veikla, atsigavusi beveik prieš dešimtį metų ir po truputį įsisiūbavusi „Vaizdų kultūros studijai“ inicijavus edukacinius projektus jauniesiems žiūrovams, pradėjus rengti kino istorijai, žanrams ir kt. skirtus specialius seansus bei pamokas. „Kino atostogos“ virto „Skalvijos“ kino akademija, o teminius ciklus papildančios kuklios knygelės nebetenkino augančio kino literatūros poreikio. Taip, matyt, ir subrendo sumanymas išleisti knygą, aprėpiančią visą kino istoriją – nuo jo atsiradimo iki mūsų dienų. Kol kas dėstymas baigiamas Antrojo pasaulinio karo metais, bet rengėjos žada skaitytojams antrąjį tomą.
Pirmasis – tai svarus argumentas tęsti sumanymą. Knygą sudaro chronologinę seką atspindintys kino kritikių Auksės Kancerevičiūtės, Neringos Kažukauskaitės, Izoldos Keidošiūtės, Živilės Pipinytės straipsniai, ji gausiai iliustruota unikaliomis nuotraukomis, papildyta filmų ir pavardžių rodyklėmis (šalia originalo rašybos pateikiama ir lietuviška pavardžių transkripcija, kas labai pravartu jaunesniems skaitytojams), leidinys patraukliai, net prašmatniai apipavidalintas. Žinant, su kokiais sunkumais Lietuvoje tenka susidurti kultūros projektų vykdytojams, rezultatas vertas pagarbos. Didžiausias nuopelnas, kad knyga išvydo pasaulį, turbūt tenka jos parengėjai Godai Sosnovskienei.
„Šis leidinys tik praveria duris į kino istoriją ir skiriamas jauniausiems skaitytojams, norintiems susipažinti su kinematografijos raidos pagrindais. (...) Už tų „durų“, kurias tikimės praverti jauniems ir smalsiems kino gerbėjams, – neaprėpiama gausybė informacijos, leidžiančios daug labiau įsigilinti ir geriau perprasti galingą kino pasaulį“, – rašo pratarmėje N. Kažukauskaitė. Tikslas pasiektas, regis, su kaupu, „Trumpa kino istorija“ neabejotinai taps parankine knyga daugeliui būsimų sinefilų.
Be abejo, norėtųsi, kad ji būtų dar geresnė, tačiau recenzento pastabas reikėtų vertinti nebent kaip pageidavimus ateičiai. Trumpai išdėstyti kino istoriją, sutraukti ją iki kvintesencijos – pats sunkiausias uždavinys. Medžiagos atranka ir grupavimas čia ypač svarbūs, juo labiau jei tekstą rašo ne vienas, o keli autoriai. Norint išvengti spragų ir pasikartojimų, kurių pirmajame tome, deja, pasitaiko, būtina parengti kruopščiai apgalvotą detalų leidinio planą.
„Trumpoje kino istorijoje“ kiek šlubčioja nuoseklus pasakojimas, sudarantis, man regis, istorinio naratyvo pradedantiesiems pagrindą. Antai jau gerokai pasistūmėjus į priekį, apžvelgus Amerikos kino pramonės susidarymą, didžiųjų studijų ir žvaigždžių sistemą 3–4-ajame XX a. dešimtmečiais, skyriuje „Nacionalinės kinematografijos formavimasis“ vėl ne kartą grįžtama į pradžių pradžią – kino užuomazgas atskirose šalyse XIX a. pabaigoje, užuot chronologiškai išryškinus sudėtingą procesą, kaip balagano pramoga virto menu, kaip kino raida vienose šalyse duodavo postūmį kitoms (Holivudas juk irgi atsirado ne be Europos įtakos).
Abejonių kelia ir personalijų pasirinkimas. Kodėl, tarkime, išskirtas Holivudo amatininkas Cecile’is B. De Mille’is ar amerikiečių komediografas Frankas Capra, o ne garsusis saspenso meistras Alfredas Hitchcockas (pristatomas ne tekstu, o fotografijomis) arba monumentalių vesternų kūrėjas Johnas Fordas, kurio klasikinį filmą „Diližanas“, kaip rašoma knygoje, prieš filmuodamas savo „Pilietį Keiną“ Orsonas Wellesas žiūrėdavo po kelis kartus per savaitę? Kodėl ne „vienišas skandinavas“ Carlas Theodoras Dreyeris ir jo „Žanos d’Ark kančia“, ne Friedrichas Wilhelmas Murnau, per savo neilgą gyvenimą sukūręs kino istorijon įėjusius šedevrus „Nosferatu, siaubo simfonija“, „Paskutinis žmogus“, „Saulėtekis“? Jų pavardės vos paminimos bendrame kontekste.
Atskirų skyrių datos dažnai apytikrės, „persidengia“ su dešimtmečio paklaida, neišryškintos svarbios ikirevoliucinio ir porevoliucinio Rusijos kino, Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho perskyros. Visa tai suteikia turiniui nereikalingos painiavos, kurios, regis, buvo galima nesunkiai išvengti, jei ne viena svarbi metodologinė aplinkybė: mūsiškė kino istorija nevalingai suteikė pirmenybę ne kino meno raidai, o Holivudo istorijai. Panašios struktūros buvo 1999 m. lietuvių kalba išleista nelabai vykusi Davido Parkinsono „Kino istorija“, nuo kino ištakų pereinanti tiesiai prie klasikinio Holivudo pagrindų. Tai ir žymi perskyrą tarp amerikietiško ir europietiško požiūrio. Kad ši knyga buvo pavyzdys mūsiškei, rodo ne tik dėstymo tvarka, bet ir kai kurie skyrių pavadinimai. Rengiant antrąjį tomą, linkėčiau originalesnės interpretacijos. Juo labiau kad pokario kinas kupinas dar rimtesnių iššūkių.