Įsižiūrėkite į veidą
Šių dienų žmonių noras įamžinti savo gyvenimo akimirkas ypač erzina kelionėse. Kad ir kur atsidurtum, visada atsiras norinčių nusifotografuoti prie kiekvieno stabo, stulpo, padaryti gražią miną užeigoje ar tupykloje ir apie tai iškart pranešti „Facebook“ pasauliui. Atrodytų, kad taip žmogus įsitvirtina pasaulyje, bet iš tikrųjų tik pabrėžia savo laikinumą. Antraip juk užtektų tą akimirką išgyventi. Kino operatoriaus, režisieriaus, fotografo Algirdo Tarvydo knyga „Lietuviško kino veidai“ palieka priešingą įspūdį – tarsi vartytum didelį, seną ir solidų šeimos albumą, kur viskas turi išliekamąją vertę. Žiūrėdamas į albumo portretus, prisimeni tuos, kurie vis dar gyvi prisiminimuose, net jei jų ir nepažinojai asmeniškai.
Su senais albumais šią knygą jungia ir kitas bruožas: portretas – tai savotiškas žmogaus „įrašas“ į begalinę istorijos knygą. Nežinau, ar fotografuojamieji suvokia pozuoją istorijai, bet Tarvydas, manau, tai gerai supranta. Ginkdie, jis nekuria paradinių portretų, bet kiekviename gali įžvelgti žmogaus likimą ir numanomą jo vietą kine.
Iš pirmo žvilgsnio knygos autorius, regis, kėlė sau paprastą tikslą: įamžinti žmones, kūrusius lietuvių kiną. Knyga padalyta į kelis skyrius: „Lietuvos kino pradininkai“, „Vaidybinio kino režisieriai“, „Vaidybinio kino vaizdo ir garso operatoriai“, „Dokumentinio kino režisieriai“, „Dokumentinio kino vaizdo ir garso operatoriai“, „Aktoriai“, „Kiti kino veikėjai“, „Lietuvos kino studijos cechų darbuotojai (1980)“, „Kino festivaliai ir šventės“, „Laisvalaikis“.
Po kiekviena nuotrauka – trumputis enciklopedinis komentaras. Daugiau ir nereikia, nes Tarvydas sugeba atskleisti kiekvienos fotografijos herojaus charakterį arba tai, koks jis nori išlikti istorijai. Knygą pradeda bene pirmojo lietuvių kino kritiko Vytauto Alseikos (1912–2002) portretas. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunkiai Tarvydui pavyko gauti šio uždaro ir viešumo visaip vengusio žmogaus sutikimą fotografuotis. Su kolegomis, matyt, buvo paprasčiau: kino metraštininkas par excellence Juozas Matonis užfiksuotas prie Seimo rūmų 1991-aisiais, animacinio kino kūrėjas Ilja Bereznickas – kūrybinėje stovykloje, šalia gana dviprasmiškos užsklandos „Šeimyninė kronika“, o dailininkas Jeronimas Čiuplys – prie savo tapyto dokumentininko Petro Abukevičiaus šeimos paveikslo. Kiekvienoje nuotraukoje rasime vieną ar kitą su portretuojamuoju susijusį žmogų, laiko (arba likimo) ženklą: Robertas Verba, kurio klasikinius filmus taip pat filmavo Tarvydas, sėdi ant pievelės su viena „Šimtamečių godų“ heroje, satyrinio dokumentinio filmo žanrą Lietuvoje išugdęs Gediminas Skvarnavičius – su svarbiu viršininku, Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininku Algirdu Vileikiu, Juozas Miltinis ant rankų laiko šuniuką, tarp knygų nufotografuotas Lietuvos kino studijos direktorius Julijonas Lozoraitis, cigaretę vienoje, o rašiklį kitoje laikantis užfiksuotas kino kritikas Saulius Macaitis. Neabejoju, kad kiekvienas šios Tarvydo knygos herojus sulauks jam skirtų tekstų dar neparašytoje visuotinėje lietuvių kino istorijoje, ir tą istoriją rašyti bus labai sunku, nes ir laikai, ir žmonės – be galo sudėtingi, bet kol kas apie juos liudija bent portretai.
Tarvydas savo herojus fiksavo ir darbo, ir poilsio akimirkomis, nors dominuoja būtent kinematografinė aplinka – kino kameros, garso aparatinės įranga ir kitokie jau beveik pamiršti kino rakandai. Egzotiškai atrodo ir dabar jau retai prisimenami kino švenčių įvairiuose Lietuvos miestuose (pavyzdžiui, Juknaičių pionieriams raudonais kaklaraiščiais dainuojantis Vytautas Kernagis) vaizdai, kuriuose įamžinti ir tuometiniai kino viršininkai.
Knygą papildo Tarvydo biografija, jo nufilmuotų ir sukurtų filmų sąrašai, svarbiausių fotografijų ciklų išvardijimas. Gaila tik, kad nepagalvota apie išradingesnį maketą bei labiau su lietuvių kino istorija susijusia įžanga. Lietuvių filosofų pomėgiui pakalbėti apie kiną neatsispyrė ir ją parašęs Naglis Kardelis. Prismaigstęs tekstą „Veidai. Prabilę vaizdo kalba: lietuviškojo kino istorija meninės fotografijos akimis“ įvairių būdvardžių bei išvedžiojimų, filosofas net užsimoja aiškinti kai kurių žodžių kilmę, bet, deja, skaitydama negalėjau atsikratyti minties, kad autorius apskritai pirmąkart susidūrė su lietuvių kinu, kuris, pasirodo, jam tėra tik „kultūros reiškinys“. Žiūrėdami iš aukšto lietuvių intelektualai tarsi stengiasi padrąsinti jo kūrėjus, bet nesuvokia, kad lietuvių kinas jau seniai yra nacionalinės kultūros dalis, savarankiškas menas. Beje, tai liudija ir Tarvydo knyga. Užtenka tik įsižiūrėti į jos herojų veidus.
