Stebuklų laukas
Naujieji Voldeno gyventojai
Režisierius ir operatorius Mindaugas Survila | Garso režisierius Saulius Urbanavičius | Montažo režisierius Danielius Kokanauskis | Prodiuserės Jurga Gluskinienė, Giedrė Beinoriūtė
2011, dokumentinis, 62 min., Monoklis
Susidūrusi su benamiais prie konteinerių ar jų žvilgsniais gatvėje, vienodus bruožus įgavusiuose veiduose neretai pagaudavau jaunatviškus žvilgsnius. Akių kontaktas ne ilgesnis už akimirksnį, sąmoningai slepiantis atsakymą į mano klausimą, kuris kaskart sugrįždavo po tokių susidūrimų.
Kada žmogus apsisprendžia išeiti iš gyvento gyvenimo? Gyvenimo, kuriame jis buvo kažkieno vaikas, išmanus darbuotojas, pats augino vaikus? Pasirinkęs tokią atskirtį, žmogus lieka pats su savimi. Pasirenkama ne ateitis, bet išgyvenimo dabartis, kur laikinumo sąvoka turi ne tik filosofinę prasmę. Benamiai atsisako būti kažkuo tarp čia gyvenančiųjų, o pasirinkdami Voldeno atskirtį, nedalyvaudami mūsų gyvenimuose, turi su tuo susigyventi ir... būti niekuo.
Jaunam režisieriui Mindaugui Survilai benamiai tapo svarbia gyvenimo dalimi. Ketverius metus jis bendravo su žmonėmis, gyvenančiais šalia Kariotiškių sąvartyno. Buvo jų kasdienybėje, filmuodamas atsargiai lyg erelius žuvininkus iš gretimo lizdo, stengdamasis niekaip nesutrikdyti šių žmonių gyvenimų. Taip atradęs savą ryšį, pasitikėjimą ir artumą su naujaisiais Voldeno gyventojais, Survila sukūrė filmą „Stebuklų laukas“. Jo pradžioje girdėti nerišlus užkadrinis vyro prašymas, kad Mindaugas prisimintų jo vardą, pavardę, kad jo mirtis nebūtų kaip nežinomo žmogaus išnykimas. Pagarbos ir orumo benamiams išsaugojimas ir buvo viena svarbiausių režisieriaus užduočių kuriant „Stebuklų lauką“.
Pastaraisiais metais benamiai, sąvartynų gyventojai vis dažniau sudomina įvairių šalių dokumentinio kino kūrėjus. Dauguma autorių filmuose akcentuoja socialines „paribio žmonių“ problemas, iš kurių išauga jų kitokio gyvenimo lūkesčiai. Kolumbietis Tayo Cortesas filme „Namas“ („La Casa“) stebi šeimą, kuri nuo ryto iki vakaro triūsia rūšiuodama šiukšles ir taip ne tik pragyvena, bet ir planuoja į mokslus išleisti vaikus. Daug kam turbūt įsiminė praėjusiais metais VDFF rodytas britės Lucy Walker kartu su menininku Viku Munizu sukurtas filmas „Sąvartynas“. Čia benamiai įtraukiami į meninę akciją, kuri vėliau išjudina jų asmenines ambicijas siekti daugiau. Filmuose apie socialiai atsiskyrusius žmones dažnai juntamos dokumentininkų pastangos istorijas pakoreguoti, suestetinti jų aplinką. Arba suteikti savą emociją, kaip latvių režisierei Lailai Pakalniņai, kuri filme „Svajonių šalis“ šiukšlyno gyvenimą rodo su tam tikra ironijos doze, bet kartu ir jį supoetina. Tai savotiška odė apie sąvartyną, kur visi gyventojai tarpsta savoje šalyje.
Kurdamas „Stebuklų lauką“ Survila atsisako ne tik panašių korekcijų, bet ir socialinio problematiškumo, tiriamojo žurnalistinio žvilgsnio, apie sunkumus nerypauja net ir herojų lūpomis. Jam nėra svarbūs benamių praeities prisiminimai, kurie atsakytų į tuos lemtį nusakančius klausimus, jis atsisako ir dramatiškų ar tragiškų istorijų, kurios lengviau suvirpintų ne vieno tarptautinio festivalio žiuri širdis.
Tad ką apie benamius filme bando pasakyti ir pirmiausia sau atsakyti Survila? Režisierius kuria filmą apie savotišką bendruomenę – savęs nebijančius žmones, atsisakiusius visko, bet ne vilties ir pasiryžimo gyventi. Tai grupinis benamių portretas, kuriame filmo herojus galima atskirti nebent iš kalbėsenos. Aplinka, kurioje gyvena šie voldeniečiai, taip pat vienų į kitus panaši. Ta pati prietema suręstoje buveinėje, tvyrantys dūmai, lauko prausyklos, kartu gyvenantys šunys ir katės. Moterų ir vyrų tarpusavio santykiai, kasdieniai jų ritualai tokie patys, kaip susiklostė dar pirmykštėje bendruomenėje. Moterys – motiniškos globėjos, savo rūpestį skiriančios šalia gyvenančiam vyrui, katinui ar šuniui. Vyrai – medžiokliai. Eina žvejoti, ieško grobio. Radę „gerą vaikelį“ – metalinį variklį – ir, jį pardavę, kelias dienas gali pramisti ir dar savo moterį pamaitinti. Kartais po mišką išsibarstę benamiai sueina krūvon ne tik šiukšlyne. Jie žemuogiauja, šoka, išsuka diskusiją apie „mirtiną benamių kokteilį“. Savo bendruomenėje jie išlaikė ne tik socialumo įpročius, bet ir išsaugojo švenčių tradicijas. Survila stebi, kaip jie ruošiasi Kalėdoms: puošdamas miško egles, dengdamas Kūčių vakarienės stalą kiekvienas iš jų prisimena buvusių savo šeimų šventinius ritualus. Būtent tą vakarą atsiskleidžia sąsajos su jų praeitimi ir skaudžiausiomis netektimis – santykių su artimaisiais trūkiai.
„Stebuklų lauke“ atsakymo į savąjį klausimą neradau. Tačiau jis tapo ne toks ir reikšmingas. Svarbiausia, ką ir kaip apie atskirtyje gyvenančius žmones pasako režisierius. Tai – vienas nuoširdžiausių pastarųjų metų lietuvių dokumentikos darbų, išsiskiriantis vidine švara, korektiškumu ir režisieriaus pagarba filmo herojams, gebėjimu matyti, o ne provokuoti situaciją vardan dramaturgijos.