Dešimt priežasčių / Laikinai / Kalėdaitis / Paskutinė medaus mėnesio diena / Mano senelis / Rendezvous / Super M nuotykiai / UB Lama

Vargu, ar debiutuojantys bei sukūrę ne pirmą filmą šiųmetės „Scanoramos“ programos „Jauna Lietuva trumpai“ autoriai nuslopino praėjusiame žurnalo numeryje publikuotos diskusijos dalyvių įvardintas šiandieninio lietuviško kino įtampas (greičiau jas tik sustiprino). Kita vertus, būtų neteisinga ant jaunų pečių užkrauti panašų uždavinį. Tačiau ir žanrų, ir stilių, ir profesionalumo lygiu itin eklektiška programa paryškino pastaruosius keletą metų mūsų kine jaučiamas tendencijas. Bandymą, nors vis dar nedrąsiai, santūriai, fiksuoti supančią artimiausią aplinką („Dešimt priežasčių“, „Laikinai“) – tai vertinčiau itin teigiamai. Amžiną lietuvių kino bėgimą į sąlygiškumus – erdvės, laiko, dialogų („Paskutinė medaus mėnesio diena“, „Kalėdaitis“, „Rendezvous“). Įdomų, bet kartais dviprasmiškai nuteikiantį dokumentikos veržimąsi iš lokalių istorijų („UB Lama“).

Iš vaidybinių filmų režisierių tik du – Andrius Blaževičius ir Jūratė Samulionytė – atsigręžė į savo gyvenamą realybę. Bet ar tik ne Dovilė Šarutytė pirmoji pralaužė ledus ir į ekraną lyg gaivaus oro gurkšnį sugrąžino paauglių pasaulį? Prieš dvejus metus toje pačioje „Scanoramoje“ režisierė pristatė filmą „Aš tave žinau“, kuriame ji nesigręžiojo į praeitį, nefantazavo, nekūrė mažai ką bendra su tikrove turinčių pasaulių, o nuoširdžiai rodė aplinką, kurią, matyt, geriausiai pažįsta. Rizika pasiteisino – filmas sulaukė teigiamų atgarsių, apdovanojimų. Matyt, kartu tapo sveiku akstinu kitiems kūrėjams.

Blaževičius filme „Dešimt priežasčių“ pasakoja jauno vaikino Vyto, įtariančio savo merginą Oną neištikimybe, istoriją. Protagonistą suvaidino talentingas jaunosios kartos aktorius Marius Repšys. Kinematografiškas, galintis įkūnyti skirtingus personažus: girtėjantį skustagalvį vaikiną, taip pat vardu Vytas (ankstesnis Blaževičiaus filmas „Bergenas“), gėjų (Romo Zabarausko „Porno melodrama“), taikliai ir organiškai – pašaipų rusų policininkėlį tardymo kameroje (Deimanto Narkevičiaus „Draudžiami jausmai“), sutrikusį, pavydų, dirglų jaunuolį – „Dešimt priežasčių“. Veiksmas rutuliojasi nevaizdingame daugiabučių rajone. Dokumentiška kamera pabrėžia jo antiestetiką – jokio pagražinimo. Herojus supantis pilkas betonas yra niūrus kaip ir veikėjų kasdienybė, apsiribojanti televizoriumi, kompiuteriu, mobiliuoju telefonu. Dažniau – nuoboduliu, nieko neveikimu. Režisierius vengia bet kokios iliustratyvios nediegetinės muzikos. Tik pačioje veiksmo erdvėje, per televizorių, skamba visam filmo tonui specialiai disonuojanti popdaina apie meilę. Režisierius atsisako dialogų gausos. Personažams palieka kartojamas frazes: „Kaip sekasi“, „Nieko“, „Jaučiuosi pavargęs (pavargusi)“. Atrodytų, nieko nesakantys, dirbtinoki žodeliai, bet iš tiesų iškalbingesni už bet kokias popierines tiradas („Rendezvous“).

Blaževičius negailestingas ir pesimistiškas. Jis rodo ne tik dviejų jaunų žmonių jausmų žlugimą. Jis globalesnis. Emocijų atrofija apėmusi Vyto aplinką, jo šeimą. Nors kiek prikišamai, režisierius meta priekaištą televizijai, apskritai medijoms – ne sujungiančioms, bet, paradoksalu, atskiriančioms žmones. Mobilusis telefonas, žiūrėk, Vytą tiesiogiai ir išduoda. Apkvailina, atbukina. Belieka prisėsti finale ant sofos prie tokių pat apatiškų tėvelių ir mėgautis televizijos rodomu „tobulu gyvenimu“, kur meilė susumuojama į paprastas dešimt priežasčių.

Andrius Blaževičius nesižavi savitiksliu formalizmu, nebijo objektyviai fiksuoti rutinos, dabartinio jaunimo patirčių ir jausenų, kad ir kokios neigiamos, anot autoriaus, jos būtų. Žinoma, galima papriekaištauti: iki pagrindinio dramaturginio lūžio filme eita vangokai, kai kurios scenos neinformatyvios, bet autoriaus požiūris į savo kuriamą pasaulį pastebimas ir aiškus.

Jūratės Samulionytės filmo „Laikinai“ išeities taškas panašus (daugiabučių kvartalas, paaugliai, dabartis), tačiau rezultatas – kardinaliai priešingas. Istorija paprasta – dvi seserys, vyresnėlė Saulė ir jaunėlė Liucija, laukia laikinai uždarbiauti į Londoną išvykusių ir netrukus žadančių sugrįžti tėvų. Stebime jų kasdienybę su visais jos „iššūkiais“. Juos galima suskliausti į kelis dalykus – sugedusi skalbimo mašina, kartais mergaičių aplankyti atvykstanti įkyri teta, ėjimas į mokyklą, pirmasis Saulės susižavėjimas vaikinu, galiausiai lemtinga žinia, jog žadėtu metu tėvai negrįš.

Tačiau, kitaip nei Blaževičius, pilkiausioje realybėje, beviltiškose jos situacijose Samulionytė suras krislą šviesos. Jei reiks, kilstelės, romantizuos realybę („Šanxai Banzai“) ar, kaip šį kartą, viltingai nuspalvins ją ryškiais finaliniais fejerverkais. Lengvas, optimistinis, bet sentimentalokas stilius jau tapo režisierės kūrybos dominante. Nežinia, ar Samulionytė sąmoningai nenori leistis į rimtesnius apmąstymus, ar supanti tikrovė jai iš tiesų tokia jauki. Estetinius sprendimus (nuo intensyvios spalvos iki animacijos elementų) gal ir įmanoma pateisinti – pasakojimas apie jaunimą (bet ar jaunimui?), tačiau kad ir profesionaliai „atidirbtas“, filmas neperžengė jo pristatymo festivalio kataloge. „Laikinai“ tapo gražia vaizdine jo iliustracija. Įspūdis, lyg būtum žiūrėjęs tik įvadinę gero serialo apie paauglius dalį, o aktuali ir skaudi emigracijos ir paliktų vaikų problema, į kurią režisierė, prisipažino, gilinosi, mūsų lauktų vėlesnėse dalyse.

Tačiau šie du filmai programoje buvo stipriausi, nes turėjo dramaturginį karkasą. Tai, ką festivalyje teko pamatyti vėliau, tebuvo, atleiskite, mėgėjiškas balaganas. Tiesa, pamiršau Roką Eltermaną. Jo filmas „Paskutinė medaus mėnesio diena“ prasidėjo kaip dinamiškas kelio filmo, o tiksliau, jo atmainos, siaubo kelio filmo (horror road movie), pastišas. Buvo beveik visi šiam subžanrui privalomi elementai – kelionė, jaunimėlis (filme sutinkame jaunavedžių porą), žmogėdros (filme – psichopatas pakeleivis, zombiški, vampyriški vestuvių dalyviai). Siaubo žanras visuomet kalba apie slaptas ir slopinamas baimes ir neurozes. Eltermano filmas – taip pat. Iš medaus mėnesio po Europą (?) grįžtančius sutuoktinius labai jau lietuviškame kelyje persekiojančios negandos tėra naivi nežinomybės dėl ateities išraiška. Tačiau įdomi pradinė mintis ir pirmoji filmo pusė vėliau virsta besaikiu, padriku ir tragiškai nebejuokingu erzeliu. Nebeturėjimu ką pasakyti. Gelbėdamasi nuo pamišusių vestuvių svečių, porelė užsikaria ant šieno vežime, išsiaiškina jausmus, ir viskas sustoja. Toliau seka tik klipiniai padainavimai apie amžinus meilės paradoksus ir finaliniai apokaliptiniai vaizdeliai. Neapleido nuojauta, jog netrukus ekrane pasirodys kokia nors išmaniojo telefono reklama. Juostos estetika, tiksliau, nemotyvuotai dingusi dramaturginė linija, ir priminė ištęstą reklaminį ar muzikinį klipą. Neatsitiktinai klipo filmavimo epizodu Eltermano filmas ir prasideda.

Aišku, yra toks „gero blogo skonio“ kinas (Johno Waterso atvejis), kuriame vienaip ar kitaip artikuliuojamas kritiškas santykis su tradicija, normomis, etika ir estetika, aktualizuojamas žemasis stilius. Būtent taip atsiranda jautrus tokio kino nervas. Rokas Eltermanas gali kurti panašų kiną, tačiau, kaip būdinga daugumai lietuvių, gerai startavęs, sustoja pusiaukelėje. Žinoma, režisierius ironiškai pasišaipo iš klasikinių lietuviško kino „meilės ant šieno“ scenų, o pavadinimu linkteli Arūno Žebriūno „Paskutinės atostogų dienos“ pusėn, tačiau rimčiau ir kandžiau tradicijai neoponuoja.

Eglė Vertelytė su filmu „UB Lama“ stoja į vieną gretą su Mantu Kvedaravičiumi ir Audriumi Stoniu, savo filmų herojų ieškojusiais svetimose šalyse. Tačiau juos jungia tik šis faktas. Visa kita skiriasi kaip diena nuo nakties. Žiūrint Vertelytės filmą kyla dviprasmiški jausmai. Ar tik netapsime kitų kraštų kino metraštininkais, geriau nepažinę ir nedokumentavę savos visuomenės? Juolab kad Kvedaravičiaus ir Stonio dėmesio centre atsiduria ne egzotiška šalis su jos kultūrine terpe, bet pirmiausia žmonės ir jų pasauliai. Todėl filmai yra universalūs. Vertelytė sakosi nekūrusi filmo apie Mongoliją, taip pat siekusi universalios istorijos. Tačiau tokiai sukurti neužtenka tik herojaus, vienuoliu lama siekiančio tapti dvylikamečio Galaa, kad ir koks parankus jis būtų. Reikia įvaldytos kino kalbos. Anemiška kamera rodo išdykusį berniuką, filmuoja šeimą, seka jo pirmuosius žingsnius į vienuolyną, bet ilgainiui pradeda atrodyti, kad autorė pamiršo apie tai, jog egzistuoja montažas, apie galimybę kurti prasmines kadrų sandūras. Pirminė intriga užfiksuoti „tai, ką matau“, sveikintina. Liūdniau, kai tokios idėjos be tolimesnio jų vystymo dažnai įgauna užbaigto filmo statusą.

Rūtos Bučiūnaitės penkių minučių darbas „Mano senelis“ būtent ir yra ta idėja – ne filmas. Autorė priešokiais filmuoja savo senelį. Šis truputį pasimankština, papasakoja apie savo gyvenimą, tremtį, mokslus, pasiklauso „Pūko“ radijo stoties, išvairuoja iš garažo žiguliuką, bet tai, kas vyksta ekrane, sunkiai gali vadintis dokumentika. Nebent pradine darbine medžiaga, štrichu biografiniam projektui. O kam toks filmas būtų įdomus – eiliniam žiūrovui ar tik autorės giminaičiams, – parodytų ateitis. Tik bėda, jog to filmo nebus. Režisierė įsitikinusi, kad tai, ką ji susuko skaitmenine kamera, ir yra Filmas. Negana to, jo premjera vyksta rimtame festivalyje. Aišku, šioje vietoje akmuo krenta jau ne tik į Bučiūnaitės, bet ir į „Scanoramos“, įsileidusios į programą tokį mėgėjišką kino etiudą, daržą.

Simono Gylio „Rendezvous“ ir Rasos Aliukonytės „Kalėdaitis“ klimpsta į neapibrėžtumą, nuojautas, „perkeltines prasmes“. Aliukonytė bando naudotis pasakos (tiesa, patetiškai didaktinės) formule. Mergaitė mamos išsiunčiama į bažnyčią, baisią vietą su piktu kunigu, parnešti kalėdaičių. Kelyje herojė sutinka (ne, ne vilką) „paslaugius“ treninguotus vyrukus, bet pasprukusi atkakliai skinasi kelią per krūmus ir galiausiai pasiekia tikslą. Bažnyčioje iš pradžių nieko nepeša – kunigai neduos „plotkelių“. Bet protinga ir geraširdė herojė žino, kaip juos papirkti. Finale gerasis kunigas-fėja įduoda parapijietei kalėdaičių ir pamoralizuoja blogąjį kunigą, „kad man šitaip nedarytum“. Tokia štai pasakėlė. Tik tas žanrinis rūbelis toks plonytis, jog begėdiškai matosi netvirtos dramaturgijos, vaidybos ir filmavimo „siūlės“. Labiausiai – vaizdo skurdumas. O įspūdis vėl tas pats – ims pabaigoje ir iššoks šį kartą kokio nors prekybcentrio reklama, raginanti pirkti akcinius „kūčiukus“, ar kalėdinio gerumo koncerto anonsas.

Simonas Gylis ryžtasi savai realios tragiškos istorijos, įvykusios tarp prancūzų roko muzikanto ir jo mylimosios kino aktorės, versijai. Tik nejučia pats sau pakiša koją. Nebūtų užsiminęs, jog bando interpretuoti tikrus įvykius, ir priekabių būtų sulaukęs mažiau. Interpretacija visuomet numato savitą, originalų, netikėtą, prieštaraujantį nusistovėjusiai vienintelei tiesai judesį. O ką naujo sužinome iš Gylio „interpretacijos“, ko neskaitėme, negirdėjome žiniasklaidoje? Ne paslaptis, jog nuo narkotikų apsvaigęs muzikantas mirtinai sumušė mylimąją. Režisierius, suprask, pamintijo apie to priežastis (iš aistros ir depresijos visa tai), apie žudiko elgesį po nusikaltimo (toliau svaiginasi narkotikais ir virkauja moters broliui). Tai kur tas žadėtas kitoks požiūris? Nes, perfrazuojant Roko Eltermano filmo prologe skambančius žodžius „meilės nėra – yra tik žiaurumas“, galima sakyti, kad Simono Gylio filme „interpretacijos nėra – yra tik šablonas“: nuo dramatiško kalbėjimo sentencijomis, sidabrinių žiedų ant veikėjo pirštų (nes rokeris) iki raudonos mylimosios suknelės (nes prancūzė).

Ir nežinia, ar lietuvišką kiną nuo mėgėjiškumo išgelbės herojus Super M iš turkiškas 8-ojo dešimtmečio juostas parodijuojančio Arūno Eimulio animacinio filmo „Super M nuotykiai“. Miesto sienas terliojančius vandalus sutramdė, automobilių radijų vagį sučiupo, ateiviams atkeršijo. Net žiūrovų salę pralinksmino. Tik tas juokas man – kažkaip pro ašaras, nors tu ką.