Kaip mes žaidėme revoliuciją

Kai po 1991 m. sausio 13 d. įvykių tebuvo praėję dešimt metų ir pirmą kartą pamačiau Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Barikadų vaikai“ (1991), jį įsiminiau ilgam. Įsiminiau, nes anuomet ekrane gvildenti klausimai buvo aktualūs, nors ir naivūs: kas pastūmėjo jaunus žmones kovoti už nepriklausomos valstybės vertybes? Kaip jautėsi tam pasiryžę? Kas kuria istoriją? Kaip mes ją atsimename? Pasirodė svarbu ir tai, jog filmas nuvainikavo ypač gajų anuomet (ir dabar) heroizavimą, žvelgdamas į tikrų, realių, čia pat gyvenančių / gyvenusių žmonių likimus: jaunuoliai ėjo ginti televizijos bokšto, nes kažkas vyko. Ėjo tie, kurie maištavo ir mokykloje. Jie nebuvo pasirengę žūti, nežino, ar vėl tam pasiryžtų, nes žuvo jų draugas. Kitaip tariant, filmas palietė netradicinį, kiek „nepatogų“ požiūrį – kad taptum didvyriu, nebūtinas sąmoningas veiksmas ar apsisprendimas, pakanka spontaniškai atsidurti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, o visa kita atliks tapatybės pagrindus konstruojanti tauta, kurianti istorinius mitus ir jų herojus. Nors naujausias režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – ne apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius, jis tampa įdomus šiame mitologemų kūrimo ir jų demitologizavimo lauke.

Filmas bando papasakoti kiek kitokią nei įprasta Sąjūdžio išvakarių bei Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ištakas menančią istoriją, kurios pagrindiniu veikėju šįsyk tampa roko grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Neabejoju, kad toks režisierės pasirinkimas filmui gali suteikti naujumo, iškirtinumo įspūdį ir būti patrauklus žiūrovams. Net ir įvertinus (o gal prisiminus?), kad „Antis“ ne pirmą kartą pasirodo kino ekrane – dar 1986 m. sukurtas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“ (rež. Artūras Pozdniakovas) išpopuliarino grupę, o kino dailininko, scenografo Galiaus Kličiaus filme suformuotas įvaizdis tapo neatskiriama „Anties“ dalimi. Galima prisiminti, kad rokas sovietinėje lietuviškoje kultūroje ne pirmą kartą žengė maištaujančio jaunimo priešakyje: 1970 m. Vilniaus restorane „Žirmūnai“ surengtas pirmas Sovietų Sąjungoje roko festivalis, o metais vėliau pirmą kartą Europoje ir Sovietų Sąjungoje Kęstutis Antanėlis inicijavo roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ atlikimą tuometiniame Dailės institute. Ir net tai, kad rokas ir bandymai išlaisvėti iš SSRS gniaužtų – „Prahos pavasaris“, lenkų „Solidarumas“ – sieti ne kartą. Šiame kontekste „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ laikytinas nauju, nes pirmą kartą bandoma į Sąjūdį žvelgti naujos kartos akimis, atsisakant pabodusios publicistinės manieros liudyti valstybingumo atgavimo ištakas, montuojant ir permontuojant ne kartą matytus dokumentinius kadrus. Išskirtiniu, nes filme aktualizuota nematyta asmeninių archyvų medžiaga ar akcentuojami „publicistų“ nepastebėti kadrai. Laikytinas jaunajai kartai patraukliu, nes supaprastinta kino kalba, pasitelkiant žaidybinę formą pasakojama ta pati ne sykį tėvų apdainuota istorija, kurioje jie ne tik besąlygiški patriotai, bet ir „rokavi“ jaunuoliai, vyresniajai – nes istorija nepamiršta. Šie konjunktūriniai privalumai tarsi liudija filmo naudai, nustumdami į šalį temoje slypinčius iššūkius: ar naujas žvilgsnis į visiems puikiai žinomą istoriją pateikia savitą praeities interpretaciją? Ar bandoma demitologizuoti istorinius stereotipus? Ar apskirtai filmas ką nors keičia praeities suvokimo kontekste? Pastarieji klausimai gali pasirodyti problemiški, ypač prieštaraujant, jog tai filmas ne apie Sąjūdį, o apie „Antį“, ar primenant, kad autorės požiūris subjektyvus, ji nepretenduoja į istorinio proceso suvokimo objektyvumą. Pirmu atveju, manau, vis dėlto filmas turi daugiau ambicijų, nei papasakoti roko grupės istoriją ir jos svarbą Sąjūdžio išvakarėse. Tai liudija pati filmo sandara (prie jos stabtelsiu vėliau) bei režisierės išsakyta mintis: „Mano filmas ne apie „Antį“, o apie epochą.“ Antru atveju tenka pasitelkti į pagalbą akademinės istorinės minties raidą, kurios postmodernistinė laikysena teigia, kad nėra objektyviai pasakojamos istorijos, objektyvumas tėra siekiamybė, kurios link ir juda istorikai. Arba prisiminti istoriko Haydeno White’o, savo laiku padariusio didžiulę įtaką, mintį, kuri atkreipė dėmesį į filmus, rekonstruojančius praeitį. Anot jo, rašytinę istoriją (istoriografiją) keičia vaizdais pasakojama istorija (istoriofotija), kurios konstruotoju gali tapti bet kas. Kitaip tariant, bet koks istorijos pasakojimas ekrane tampa svarbiu kolektyvinės atminties vaizdinių formuotoju.

Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pagrindinis vaidmuo tenka montažui. Jis pasitelkiamas dėliojant pasakojimą, susiejantį archyvinę medžiagą (televizinę, amžininkų asmeninę), roko maršų dalyvių liudijimus (Audronės Kaušpėdienės, Arvydo Juozaičio ir kt.), kvalifikuotus komentarus (filosofo Leonido Donskio, istoriko Arvydo Anušausko, be abejo, neapsieita ir be politiko Vytauto Landsbergio). Pasakojimas retkarčiais sustabdomas, anonimiškai žvelgiant į aparatinės ekranus ar klausantis besisukančios juostos garsų. Taip tarsi apibrėžiamas režisierės požiūris į montuojamą medžiagą – ji tampa vaizdų stebėtoja, kurios žvilgsniu ir fiksuojamas, montuojamas pasakojimas.

Tačiau susitapatinti su Žickytės žvilgsniu trukdė nuolat įkyriai kirbantys klausimai. Ar režisierė stebi? Ar įsiklauso? Ar tiesiog iliustruoja prakalbintųjų įžvalgas ir liudijimus? Šią jauseną sustiprina ir pagrindinio filmo naratoriaus Leonido Donskio laikysena, filmo laikui bėgant tapusi saugaus ir savimi patenkinto visuomenės veikėjo karikatūra, bei pačios režisierės pasirinkta pozicija besąlygiškai paklusti filosofo išsakytoms mintims. Todėl nors atrodytų, kad filme nėra užkadrinio diktoriaus balso, paaiškinančio, kaip žiūrintysis turėtų suprasti matomus kadrus, tokį vaidmenį atlieka „tobulas stebėtojas“ Donskis. Filosofas dalijasi „tobulomis įžvalgomis“, o režisierė jas ramsto. Jau filmo pradžioje nuskambėjus klausimui intrigai: „Kas sugriovė Sovietų Sąjungą?“, iš filosofo lūpų netrukus išgirstame atsakymo versiją, kuri mums primena čekų disidento Vaclavo Havelo metaforą: Sovietų Sąjungą sugriovė rokas ir džinsai. Pastarasis atsakymas tampa pagrindiniu filmo akstinu, kurio centre – Algirdas Kaušpėdas ir grupės „Antis“ veikla Sąjūdžio išvakarėse, iliustruojama grupės pasirodymų ištraukomis. Siekiant sustiprinti sąstingio nuotaikas ir „Anties“ karnavalinio fenomenalumo, nukreipto prieš nomenklatūrinį oficiozą, įspūdį, neriama į miegančios visuomenės troleibusuose, sovietinių politikierių bei „Anties“ teatrališkų pasirodymų supriešinimo vaizdus. Prireikus paliudyti Kaušpėdo svarbą Atgimime ir Sąjūdyje, matome roko maršo dalyvių patriotines akcijas periferijoje, trispalves koncertų klausytojų miniose, tautines giesmes ant scenos ir grupės lyderį jau Sąjūdžio minioje. Reikia įrodymų, kad ideologijos veikėjams Kaušpėdo veikla nebuvo pokštas, – patenkame į archyvą, kuriame Arvydas Anušauskas atverčia KGB bylą. Susidaro įspūdis, jog Žickytė tiek pakerėta minties apie Kaušpėdo ir „Anties“ svarbą, kad net nepastebi, kaip jos vaizduojama Sąjūdžio ir atgautos Nepriklausomybės epocha „praryja antį“, pateikdama daug kartų matytą istorijos atgavimo vaizdinį, bet pamiršusi patį herojų. Gal todėl amžininkų liudijimai apie „Antį“ ir roko maršus, esą buvo smagus laikas, Kaušpėdui tai tebuvo žaidimas, taip ir liko neišplėtoti? Gal juos buvo nepatogu plėtoti, autorei įtikėjus pačios kuriamu mitu? Įspūdį, kad filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ yra beatodairiškai kuriamas mitas, stiprina ir tai, jog apie Kaušpėdą visi dalyviai turi ką pasakyti, jis tampa tarsi mitologizuotu didvyriu – nematomas, tačiau visų aptariamas. Pagaliau filmo pabaigoje pakėlus uždangą matome Kaušpėdą vėl kitokiame, tik šįsyk šiuolaikiniame vaidmenyje, kiek bravūriškai žvelgiantį į savo „glamūrinę“ padėtį, tarsi atiduodant pačiam herojui demitologizavimo teisę. Todėl šįsyk klausimai kyla kitokie. Kodėl kuriami nauji mitologiniai praeities herojai? Dėl smagumo? Dėl to, jog ta pati istorija būtų papasakota kitaip? O gal permąstyti dvi dešimtis metų siekiančius įvykius yra per mažas laiko tarpsnis, kad konstruotum objektyvų žvilgsnį? Ar naujoji karta pajėgi demitologizuoti praeitį? Ar ji turi ką pasakyti?