Diskoteka («дискотека»)

Rudolfo Levulio „Diskoteka", pirmą kartą pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje, o vėliau kelias savaites rodyta kino teatrų ekranuose, sunkiai gali būti pavadinta kino filmu, nors prierašas žanro skiltyje skelbė - „kūrybinė dokumentika". Toks apibrėžimas aiškumo suteikia mažai. Atvirkščiai, panašūs apibūdinimai įvelia į dar keblesnius žanrinius labirintus ir neretai demonstruoja pačių autorių vengimą (nežinojimą, nenorą) aiškiai įvardinti, ką jie sukūrė. Įdomu, kokie buvo žiūrovų lūkesčiai prieš seansą ir nuomonės po jų, nes vertinti Levulio darbą kaip kino filmą, mano manymu, būtų a priori klaidinga. Net nežinant kūrinio priešistorės (filmuota medžiaga naudota per Alinos Orlovos koncertus kaip dainas lydinti videoinstaliacija) „Diskoteka" atrodo artimiausia videomenui. O be kelių kitų bruožų pastarąjį nuo kino skiria ir peržiūrų lokacijos: videodarbai dažniau glaudžiasi galerijose, parodų salėse ir menų centruose.

Taigi Levulio nufilmuoti vaizdai „nuėjo" savotišką žanrinį kelią: per Alinos Orlovos koncertus veikė kaip instaliacija, vėliau, sumontuoti į 40 minučių trukmės medžiagą, pradėjo funkcionuoti kaip atskiras kūrinys - videodarbas (sustosiu prie šio žodžio) „diskoteka".

Jis sudurstytas iš kelių skirtingų epizodų, kuriuose veikia skirtingų socialinių grupių žmonės - paaugliai, sinchroninio plaukimo merginos, darželio auklėtiniai, senelių namų gyventojai, šokių „kam per trisdešimt" dalyviai, čigonų taboro vaikai, kaliniai, transvestitas, striptizo šokėja, skinai. Tai paribio ar visiško užribio, „nematomi", žmonės - pamiršti, pasitraukę ar nustumti į visuomenės šešėlį. Levulio kamera juos fiksuoja vienaip ar kitaip judančius, veikiančius, fone skambant muzikai. Jie šoka (paaugliai, darželinukai, vyresnio amžiaus žmonės diskotekoje), groja ir dainuoja (epizodas su Alina Orlova prie pianino), treniruojasi (merginos), bėga (vaikai), linksminasi ir mušasi (skinai), demonstruoja tatuiruotes (kaliniai), dažosi (transvestitas). Sulėtintas vaizdas, stambūs planai, įmantrūs kameros rakursai, kitaip tariant, pačios medijos galimybės, jos mechanika, tokia svarbi visam videomenui, žiūrovui leidžia patirti patį judesį ir su juo susijusį estetinį ir emocinį malonumą. O filmuojamiems žmonėms judesys yra vienintelė egzistencijos forma, manifestacijos aktas - ar tai būtų pasaulėjautos raiška, ar priešinimasis užmarščiai ir nykiai egzistencijai, ar savos filosofijos, idėjų ir jėgos demonstravimas.

Levulis nepasakoja linijinės istorijos (tai dar vienas videomeną nuo kino skiriantis bruožas). Vaizdai jungiasi asociatyviu būdu. Kaip ir prasmės. Iš pirmo žvilgsnio darbas primena dainų klipų popuri. Tokį įspūdį kuria ir gana kapotas perėjimas nuo vieno segmento prie kito - baigiasi daina, nutrūksta vaizdas, tuomet trumputė pauzė iki pasirodant kitai scenai. Tačiau po truputį vaizdai net pradeda vienas kitą komentuoti. Tai aiškiausiai matyti pabaigoje, kai po scenos su besidažančiu transvestitu seka scena su šėlstančių skinu minia ant Tauro kalno. Netiesiogiai šie du epizodai tampa nepriklausomos (nors įžangoje ant namo sienos kirilica užrašytas žodis „diskoteka", davęs pavadinimą ir visam videodarbui, priverčia ir tuo suabejoti) Lietuvos situacijos komentaru. Tačiau nereiktų apsirikti - tai nėra socialiai ar politiškai angažuotas kūrinys. Skirtingas visuomenės grupes Levulis su kiek atlaidžia šypsena (gerąja prasme) rodo tarpstančias bendroje erdvėje, taip sukurdamas komiškumo ir paradokso efektą. To nestigo ir ankstesniame menininko darbe „1, 2, 3..." (2008), netikėtai, sąmojingai ir su sveika humoro doze dokumentavusiame Dainų šventę.

Naujausiame kūrinyje tam tikrą distanciją kuria Alinos Orlovos dainos. Jų žodžiai itin asmeniški, subjektyvūs, pasakojantys vieno žmogaus emocines patirtis. Tačiau vaizdinėje plotmėje matome grupes, kolektyvus, minias. Iš pradžių tai atrodo kaip erzinantis neatitikimas, nesukimbantis į vieną reikšmių tinklą. Garsas ir vaizdas, rodos, veikia kaip vienas kito svetimkūnis. Tačiau ilgainiui pasiteisina ir tai. Alinos Orlovos dainos pradeda funkcionuoti kaip katalizatorius, sukuriantis jau minėtą emocinę distanciją. Net agresyviai nusiteikę skinai, skambant lyriškai Orlovos dainai, „netenka" savo jėgos. Muzika panardina visiškai nieko bendra neturinčius žmones į būseną - kiek nostalgišką ir anemišką.
Asmeniškai man raktu į Levulio darbą tapo finaliniame skinu siautėjime į kameros objektyvą įkliūvantis užrašas ant siautėjančio jaunuolio marškinėlių „Tėvynei tūkstantmetis". Per visą peržiūrą jautęsis patogiai, išvydęs šiuos žodžius staiga supratau - esu įtrauktas į bendrą diskoteką, esu jos dalis. Jau tūkstantį metų.