Draudžiami jausmai

„Draudžiamų jausmų" tema – lietuvių kine palyginti nauja. Į jos pradininkus pretenduoja Romas Zabarauskas ir jo „Pornomelodrama" bei Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose". Homoseksualų tema šiuose filmuose pasinaudota gana konjunktūriškai, ji įterpta į šiųdienos Lietuvos tikrovę, nesigilinant nei į problemos kontekstą, nei į herojų psichologiją.

Deimantas Narkevičius pasirinko dramatiškesnį ir menkiau ištyrinėtą homoseksualų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje. Pagrindinis „Draudžiamų jausmų" herojus Laimonas yra homoseksualus, jis dirba teatre, kurio spektaklius pats kritikuoja, šie jam atrodo silpni ir neaktualūs. Atsisakęs išeiti iš darbo savo noru, Laimonas tiesiai iš direktoriaus kabineto išvežamas į kalėjimą. Čia iš jo visaip tyčiojasi milicininkai, paskui Laimoną tardo KGB karininkas. Laimonas kaltinamas dalyvavęs slaptoje organizacijoje bei turėjęs intymių santykių su vyrais. Ar teismas įvyks, kuo jis pasibaigs, iš filmo taip ir nesužinosime, matyt, režisieriui svarbiau buvo pabrėžti represijų prieš „kitokius" motyvą. Neatsitiktinai „Draudžiamų jausmų" pabaigoje tas pats kagėbistas atvažiuos į bažnyčią ir vargonais grojančiam Laimonui pateiks kaltinimus merginos nužudymu. Į Laimono argumentą, kad merginos jo nedomina, nes jis „kitoks", karininkas atsakys: „Kas tai galėtų padaryti, jeigu ne „kitoks"?" „Draudžiamų jausmų" pabaiga – kaip iš holivudinio filmo, kur kvailiausiems žiūrovams pagrindinė filmo tezė dar suformuluojama ir žodžiu.

Patyčios milicijoje ir tardymas užima didžiąją filmo dalį, nors šiaip žiemos keliu važiuojančio automobilio vaizdais įrėminamas visai linijinis „Draudžiamų jausmų" pasakojimas. Jis prasideda rytą kažkur Vilniaus priemiestyje, kai Laimonas pabunda priemiesčio name ir kartu su draugu motoroleriu išsirengia į darbą. Audriaus Kemežio kamera ilgai filmuoja važiuojantį motorolerį tuščio Vilniaus senamiesčio gatvelėse. Akivaizdu, kad Narkevičiui tas ilgas, kelias minutes trunkąs ir herojaus laisvės troškimą turintis pabrėžti važiavimas bus atsvara sunkiasvorei būsimų scenų statikai.

Paskui yra epizodai teatre, kurių uždavinys, manau, buvo parodyti Laimono santykius su bendradarbiais ir menišką jo sielą. Abejoju, ar tai pavyko. Šie epizodai atskleidžia ne vidinę personažo būseną, greičiau atvirkščiai. Laimonas visą filmą yra mažakalbis, atvirai nemandagus, jo liepiamosios nuosakos ir nepasitenkinimo intonacijos, kalbantis su bendradarbiais: „Dirbam, dirbam!", pareiškimas direktoriui: „Atsibodo stumdytis su personalu, aš norėčiau režisuoti", sukuria pretenzingo, nelabai išsilavinusio pasipūtėlio įspūdį. Valentinas Krulikovskis vaidina nemalonų, kompleksų sukaustytą, o vėliau ir atvirai sutrikusį žmogų. Ką Laimonas jaučia iš tikrųjų, ką galvoja, filmo kūrėjams, regis, visai neįdomu. Apie kokius jausmus tada kalba filmo pavadinimas? Laimonas toks susikaustęs, kad jo mimika išduoda tik pyktį ir sutrikimą, herojaus kalba tokia skurdi, kad vienintelė tardyme iš jo lūpų išsprūdusi sklandi frazė: „Mano karta pasirinko dvasinio tobulėjimo kelią" nuskamba beveik komiškai. Laimono kalboje girdėti aiškus slaviškas akcentas, teatre jis bando su „techniniu personalu" susikalbėti lenkiškai, bet žodis „Okuratnej!" skamba dar absurdiškiau. Režisierius to akcento taip pat nepaaiškina, nors kine ne tik dialogai, bet ir personažo balsas, kalbėjimo maniera, akcentas kartais pasako labai daug. Ar Laimonas iš tikrųjų talentingas maištininkas, su kuriuo nusprendė susidoroti negabūs kolegos ir teatro vadovybė, taip pat lieka neaišku. Regis, jo meninės ar intelektualinės pretenzijos atrodo nepamatuotos. Jei Laimonas iš tikrųjų toks, kokį esant mums bando sufleruoti režisierius, jis tikrai nesiklausytų menininkų tuomet niekinto lietuviško „popso".

Narkevičius bando susieti su Laimonu daug autentiškų, dekoratyvių ir iškalbingų detalių – ilgi plaukai, tranzistoriai, kuriuos lituoja Laimono draugas, net motoroleris ar gerai nušveisti spalvingi batai nepriverčia patikėti ekrane matomos tikrovės autentiškumu. Ja patiki tik tada, kai jauti emocinę tiesą. Tarkime, kad tokios detalės - ne svarbiausia, svarbiau personažas ir jo išgyvenimai. Bet Laimono ryšys su vaikinu, kurį matome filmo pradžioje, taip pat lieka tik užfiksuotas, kas sieja tuos žmones – viena naktis ar ilgas romanas, neaišku. Atrodo, kad jis funkcionuoja ne aiškiai įvardytoje 1974–ųjų erdvėje ir laike, bet režisieriaus įmestas į įsivaizduojamą epochą lyg į kompiuterinį žaidimą. Nors režisierius ir laikosi pasakojimo chronologijos, Laimonas ne tik nesikeičia, bet ir neatsiskleidžia – filmo pabaigoje jis toks pat kaip ir pradžioje.

Jausmų šis personažas sukelia mažiausiai, užtat iki koktumo utriruota neapykanta „kitokiems" trykšta tie personažai, kuriuos Narkevičius priskiria represinėms struktūroms: teatro direktorius, milicininkai, tardytojas. Suprantu, kodėl Narkevičius nori spaudimą Laimonui iliustruoti monstriškais, iš sovietinio viršininko karikatūrų „pagamintais" bendradarbiais, bet tokia epochos „stilizacija" atrodo ypač skurdi, nusižiūrėta iš nusibodusių klišių. Autentiškoje kameroje, kalėjime ar tardymo izoliatoriuje filmuoti epizodai akivaizdžiai persūdyti: milicininkai priverčia Laimoną nusirengti nuogai, paima jo pirštų antspaudus, rūko, geria degtinę, keikiasi, kalba rusiškai, kažkodėl kabinete nenusiima uniforminių kepurių. Net pagailo talentingojo Mariaus Repšio, kuriam, matyt, buvo liepta suvaidinti išskirtinį šlykštūną.

Situacijų dirbtinumą paryškina personažų kostiumai. Takius dažnai matome Vakaruose pagamintuose filmuose apie Sovietų Sąjungą, kai viena kostiumo dalis – iš vienos epochos, kita – iš kitos. „Draudžiamuose jausmuose" į KGB tardymą Laimoną lydi auliniais batais avintis milicininkas, KGB tardytojas kažkodėl nešioja kareivišką kailinę kepurę, personažai vilki idealiai išlygintus, lyg ką tik iš spintos išimtus drabužius, o finale abu protagonistai – Laimonas ir KGB karininkas – net vienodus žieminius paltus. Idealiai išlygintus ir naujus.

Jei režisierius taip norėjo pabrėžti žiūrovams, kad jie žiūri fikciją, kyla klausimas apie filmo recepciją. Ar žiūrovas suprato, kad nuo pat pradžių į ją buvo įvestas, kad režisieriui svarbu tą fikciją pabrėžti? Kad ji akcentuojama įvairiai, sunku nepastebėti, tik kyla klausimas, kaip tai dera su visa filmo naracija. Nuorodų į tai prismaigstyta nuo pat filmo pradžios, kai Laimono draugas ryte prisėda prie radijo imtuvo ir stambiu planu rodomas jo tranzistorių ir detalių ornamentas, kai teatre statomas dekoracijos maketas, į viršų keliamas staiga nušvintantis senovinis sietynas, o scenoje atsidūrę teatro darbuotojai atsispindi veidrodžiuose lyg būtų „Damos iš Šanchajaus" personažai. Šie atsietų nuo pasakojimo vaizdų akcentai, be abejo, apeliuoja į intelektualaus kino mėgstamą suture. Beje, kaip ir įvairaus pobūdžio citatos, nuolat skambančios filme: mergina deklamuoja monologą apie meilę, teatro direktorius garsiai skaito spektaklio recenziją, tardytojas cituoja liudininkų parodymus ir tardymo protokolą. Citatos „Draudžiamuose jausmuose" atstoja neegzistuojančius arba negrabius dialogus, nes tie, kurie nuskamba filme, atrodo dar dirbtinesni. Bet tokie inkliuzai, logiškai neišplaukiantys iš viso pasakojimo struktūros, nekomentuojantys senų ar nekuriantys naujų prasmių, ir lieka inkliuzais. Ypač tai akivaizdu prisiminus staiga į pasakojimą įterptą epizodą su vaidmenį repetuojančia mergina. Kam ji iš tiesų buvo reikalinga, supranti tada, kai finale iškyla žmogžudystės motyvas, o tardytojas tarsi kortas pažeria Laimonui nužudytosios fotografijas.

Narkevičiaus ambicijos akivaizdžios – jis nori ne tik atskleisti homoseksualų persekiojimą, bet ir, pasirinkęs pagrindiniu personažu teatro režisieriaus padėjėją, vienu rišliausių filme skambančių tekstu pavertęs teatro recenzijos, aptariančios tikrovės ir meno santykius, fragmentą, garso takelyje supriešinęs natūralius garsus (žingsnių, veriamų durų ir pan.) ir iliustratyvų 8–ojo dešimtmečio „popsą" bei tris skirtingas kalbas, siekia pabrėžti tikrovės ir meno, tiesos ir draudimų, vaidybos (apsimetinėjimo) ir gyvenimo santykius. Klausimas, kodėl jam tai nepavyko.

Kai pirmą kartą pažiūrėjau „Draudžiamus jausmus", pagalvojau, kad filmas – geriausias įrodymas, jog kino režisūra – tai profesija. Kad gali turėti daug net visai originalių idėjų, bet kine svarbu mokėti jas įgyvendinti. Videomenininko patirties tam neužtenka. Imantis tokios sudėtingos temos, reikėjo daugiau dėmesio skirti medžiagos rinkimui, tam, kas madingai vadinama researche. Kokiais šaltiniais naudojosi režisierius? Jis siekė apibendrinti epochą, bet akivaizdu, kad nelabai gilinosi, kaip konkrečiai manipuliuota menininkais, kurių homoseksualumas buvo viešai žinomas. Kokia buvo KGB „kuratorių" funkcija? Juk 8–ajame dešimtmetyje panašūs teismai Sovietų Sąjungoje buvo reti, dažnai žmogui sunaikinti užtekdavo užuominų, sekimo, žeminančių ir privalomų medicinos tyrimų. Lietuviškoji homoseksualų persekiojimo istorija dar neparašyta, ji laukia ir savų rašytojų, tokių kaip ironiškasis Michalas Witkowskis, romanuose aprašęs homoseksualo padėtį ir Liaudies Lenkijoje, ir prasidėjus 9–ojo dešimtmečio transformacijai. Be abejo, ši istorija svarbi ir lietuvių kinui.

„Draudžiamų jausmų" intencijos prasilenkia su rezultatu. Narkevičius nemoka dirbti su aktoriais ir su garsu, bijau, kad nelabai suvokia ritmo, spalvos funkcijas ir visumos struktūrą (epizodas su milicininkais užima beveik pusę filmo laiko), liko neaiškus ir filmo „kodas", gal todėl, kad iki galo neapsispręsta, ar filme dominuos vaidybinė istorija, ar kino priemonėmis kuriama jos interpretacija. Nors Lietuvoje videomeno ir eksperimentinio kino ribos vis dar traktuojamos sąlygiškai, kartais net paliekant vietos atvirai saviveiklai, Narkevičius „Draudžiamus jausmus" vadina vaidybiniu filmu.

Paskutiniais metais videomenininkai ėmė aktyviai šturmuoti didįjį kiną. Steve'o McQueeno „Alkis" ir „Gėda" pristatomi garsiausiuose festivaliuose, Wilhelmo Sasnalio kino debiutas „Iš tolo vaizdas yra gražus" Lenkijoje pratęsė svarbias diskusijas apie Holokausto pasekmes visuomenei, girdėjau, kad Andrzejaus Wajdos kino mokykloje savo vaidybinius debiutus kruopščiai rengia „eksportiniai" šiuolaikiniai lenkų menininkai Katarzyna Kozyra, Pawelas Althameris, Arturas Žmijewskis. Jie rašo scenarijus ir mokosi režisūros. Nuo jų, matyt, nenori atsilikti ir vienas žinomiausių lietuvių videomenininkų Deimantas Narkevičius. „Draudžiami jausmai" jau rodyti įvairiose parodose užsienyje, Roterdamo kino festivalyje, Berlyno kino festivalio Forumo programoje – homoseksualų temą festivaliai mėgsta.

Kiekvienas filmas visada užduoda daug klausimų, į kuriuos pirmiausia bandai atsakyti sau. Filmo prasmė paaiškėja, kai gali atsakyti į tris: apie ką filmas kalba? ką jis pasakoja? ką jis sako? Pažiūrėjus „Draudžiamus jausmus", į pirmuosius du atsakyti paprasta. Filmo tema – homoseksualų teisinis persekiojimas Sovietų Sąjungoje, jis pasakoja tokios represinės sistemos aukos istoriją. Bet ką dar norėjo pasakyti Deimantas Narkevičius? Sukurti sovietmečio žiaurumus plakatiškai demaskuojantį filmą? Paaiškinti, ką reiškė būti homoseksualu anais laikais? Toks įspūdis, kad Narkevičiaus tikslas – įrodyti lygtį. Lygtis ir taip aiški, seniai įrodyta, bet meninių įrodymų „Draudžiamiems jausmams" vis dėlto pristigo. Pristigo kino, kuris pasakoja žmonių istorijas. Kita vertus, tikras kinas lygčių ir neįrodinėja.