Narcizas

Debiutinis Dovilės Gasiūnaitės

vaidybinis filmas „Narcizas“ pasakoja mūsų kine ne tokią ir dažną vyro vidinę dramą. Styginių kvarteto violončelininkas Teodoras (Amvrosios Vlachopoulos) liovėsi džiaugtis gyvenimu: darbas ir kūryba nebeteikia malonumo, šeimoje absoliutus jausmų štilis bei skyrybų nuojautos. Viskas įgrisę, nebeįdomu, o siekti kažko nauja nėra paskatų ir jėgų. Sakytume, tipiška ir tokia „madinga“ šių laikų liga – depresija. Tačiau per visą filmą tokia diagnozė nenuskamba. Akivaizdžiai peršama mintis, jog čia kažkas kita, taip lengvai neapibūdinama, net, sakytum, likimiška.

Tikrų tokios pagrindinio veikėjo savijautos priežasčių nesupranta nei žmona Erika (Asmik Grigorian), nei geriausias draugas Tomas (Sigitas Šidlauskas), nei kolegos, nei juo labiau jas gali įvardinti jis pats. Teo apsiriboja tik keliais sakiniais apie dusinimą ir kylančią temperatūrą iš vidaus, skambėjimą pačiam sau „kaip vatiniam kambary“ bei egoistiniais prašymais palikti jį vieną. Žiūrovas kartu su visais personažais priverstas spėlioti, nes elgesio priešistorė tik numanoma. Toks stebėtojo įmetimas į savotišką istorijos vidurį iš esmės reikalauja stiprios ir įtikinamos aktorių vaidybos bei kruopščiai apgalvotų ir dramaturgiškai išspręstų situacijų, kad ir be žodžių suprastume, kas iš tiesų yra pagrindiniam herojui. Kodėl jis taip kenčia. Šiuo atveju dialogai apsiriboja frazėmis „man negera“, „man sunku“, „aš niekas“, „palik mane“ ir daugiau informacijos nesuteikia, iš esmės nestiprina dramatiškumo. Man atrodo atvirkščiai: neatlaiko filme sėkmingai kuriamos neramios ir lemtingos atmosferos – neatšaukiamos lemties nuojautą puikiai perteikia kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika. O tokie posakiai kaip „viską galima pasiekti niekingai greitai, visus pasaulio prizus, visas moteris, uždirbti milijoną, gaut bet ką, o sunku – pragyventi vieną dieną“, – nors ir pataiko į dešimtuką, bet skamba pernelyg literatūriškai, todėl kine neįtikinamai. Tiesa, šioje vietoje galima profilaktiškai pavirkauti, jog dialogai – amžina lietuviško kino problema, jo silpnoji grandis.

Kai Teo sutinka smuikininkę Lėją, kančios, rodos, baigiasi. Tačiau net ir naujas susižavėjimas tėra trumpalaikė egocentriško, savimylos vyro užgaida, ilgainiui atsibostanti ir neteikianti pasitenkinimo. Suvedžiota ir palikta moteris palūžta ir atsiduria ligoninėje, kliedėdama apie Teo į palatą atneštas lelijas. Ir Lėja, ir Erika (lietuviškame kine tai jau tapo įprasta) yra kažkur „šalia vyrų“, jos „paverčiamos“ virkaujančiomis kankinėmis arba begėdiškai besikabinančiomis ant kaklo koketėmis. O homme fatale, nerasdamas vietos, toliau blaškosi po miestą ir niekaip neįstengia numalšinti troškulio – fizinio kaip ir dvasinio, filme virstančio beveik metaforišku. Nei mirkdamas vonioje, nei gaivindamasis duše, nei gerdamas reguliariai iš senuko perkamą mineralinį vandenį, nei maukdamas alkoholį, nei stebėdamas idilišką žuvyčių gyvenimą akvariume.

Išties, vanduo yra režisūriškai sėkmingai apgalvotas pasikartojantis filmo motyvas. Nuo pradžioje užsiveriančių šliuzų, sustojusios upės srovės ir miestą užgulusios sausros iki atokvėpį atnešusios finalinės audros ir Teo panėrimo į upę (ežerą?). Kartu su filmo pavadinimu vandens motyvas asociatyviai tiesia kad ir paprastus, savaime suprantamus, interpretacinius kelius iki mitinio Narcizo. Filmas – tai šiuolaikinė save įsimylėjusio vyro istorijos parafrazė. Dovilė Gasiūnaitė stengiasi užčiuopti šiuolaikinio sėkmės ir pripažinimo lydimo žmogaus (vyro) pasaulėjautos, nuotaikų ir savijautos šiandieniame pasaulyje niuansus. Nesvarbu, jei kartais to nepavyksta padaryti. Kurti psichologinę dramą debiutiniame filme – jau daug.

Vis dėlto žiūrėdamas filmą bandžiau atsakyti į klausimą, kodėl manęs Teo istorija iki galo nejaudina? Kas kaltas – vaidyba, personažo charakteristika, pasakojimo maniera, o gal aš pats? Konkretaus ir galutinio atsakymo neradau. Tik vieną iš galimų – nepavyko susitapatinti nei su veikėjais, nei su jų poelgiais, nei su situacijomis. O kad ir kaip naiviai tai skambėtų, susitapatinimo efektas (ir nebūtinai tik su teigiamais personažais) kine itin svarbus veiksnys. Bent jau tikrose dramose. Tiesa, Audriaus Kemežio kameros užfiksuotas Vilnius šią stoką kiek kompensavo. Tapatinimosi ir atpažinimo procesai įmanomi ne tik su gyvais herojais. Pabaigos liūties tvindomos sostinės gatvės buvo artimesnės už interjeruose trokštančią žmogiškąją dramą.