Radviliada

 Cool istorijos reklama


Režisierė Ramunė Rakauskaitė
Scenarijaus autoriai Ramunė Rakauskaitė, Renata Šerelytė, Arūnas Matelis, Romas Lileikis
Operatoriai Audrius Kemežys, Simonas Glinskis
Prodiuseriai Algimantė Matelienė, Mark Olexa (DokMobile), Uldis Cekulis (VFS), Arūnas Matelis
Vaidina Algirdas Dainavičius, Andrius Paulavičius, Liubomiras Laucevičius
2014, vaidybinis, dokumentinis, 85 min. Studija Nominum


Matyt, reikia suvokti, kad Lietuva išgyvena paminklų statybos laikotarpį ir į tai derėtų reaguoti ramiai bei santūriai. Kada nors ateities kultūrologai suteiks šiai epochai terminą ir paaiškins. Ir nors man ši tendencija kol kas yra didžiai nesuprantama, vis dėlto panašu, kad kažkam, o gal ir daug kam atrodo, jog mums jų tikrai reikia. Todėl jau turime Mindaugą – vonios kamštį, Kudirką – ventiliatorių (ventiliatorius yra sudedamoji paminko dalis, skirta tam, kad ant stiklo išgraviruoti himno žodžiai žiemą neapšarmotų), keletą filmų-abrozdėlių apie šventuosius partizanus, o dabar ir „rožinį“ Radvilų portretą, kurį pagal užsakymą sukūrė režisierė Ramunė Rakauskaitė. 

 

Užsakymas – filmas „Radviliada“ – įvykdytas puikiai. Filmo viešųjų ryšių specialistai net sugebėjo užbėgti recenzentams už akių ir patys paaiškino, kokio žanro ir kuo puikus šis kūrinys – tai kino kelionė, kinas kine, kinas pramoga ir pan. Prieš premjerą pasirodžiu- siuose straipsniuose suskaičiuoti visi filmavimo grupės nariai, aplankytos šalys ir išleisti pinigai. Pinigai, beje, atrodo, buvo sąžiningai sunaudoti – kino teatre šį kūrinėlį reikia žiūrėti dėl „afigienų“ specialiųjų efektų, per mokykloje esantį televizorių jų tikrai nesimatytų. O galbūt ir tų televizorių (projektorių) mokyklose nėra tiek daug, todėl edukacinis filmas kainuoja – jis rodomas kino teatruose, į juos mažomis grupelėmis plaukia daugiausiai istorijos mokytojos (filmas skirtas įvairaus amžiaus žmonėms), nešinos „Advocat“ saldainiais, kurių visiems dalijo mažiausiai po du. Taip, burnoje neturėjau (nedavė, nes nepažįsta), bet šleikščiai saldu vis tiek buvo. 

 

Šiukštu nepagalvokite, kad esu prieš cukrų. Kartėlio persmelktoje šalelėje jo tikrai reikia. Vis dėlto norėtųsi jei ne šokolado, tai bent jau medaus, o ne sacharino, kuriuo atsidavė mėginimas istoriją adaptuoti „grafitiorų“ ir „skeitbordistų“ kartos jaunimui. Tai paaiškėjo, kai keletas jų atstovų ėmėsi vaidinti – po tiltu savo noru jie piešė pilis ir kunigaikščius vaizduojantį „šiuolaikinį“ gatvės meną, o jų mažesnieji broliukai, apsimetę iš paskos einančiais nepažįstamaisiais, reiškė didžią nuostabą, susižavėjimą ir žadą atimantį susido- mėjimą netikėtai po tiltu atsiradusia simbolika. Atleiskite, mieli filmo kūrėjai, bet tai yra pernelyg naivu, kad tuo būtų įmanoma patikėti. 

 

Abejonių sukėlė ir kūrėjų nuostata, kad apie didžius Radvilas be jų, „filmo kūrimo proga perskaičiusių stirtas knygų“, niekas Lietuvoje nežino. Tokia įžvalga vadovaudamasi gausi scenaristų komanda, spėju, nusprendė medžiagą pateikti komerciškai, kaip margarino ar higieninių paketų reklamą, – daug ekspertų (istorikų, literatūrologų), daug žanrų, daug efektų, daug humoro, daug lietuvių kino ir teatro žvaigždžių, kurių talentas „chaltūrinti“ šiame filme tiesiog klesti: labiausiai čia pasižymėjo Liubomiras Laucevičius – būtent jo dėka man pavyko nepamiršti tikriausiai „kino kine“ žanro. Šitas filmas yra butaforija. Valio! 

 

Šia proga dar norėtųsi pagirti kūrėjus, nusprendusius specialiai neminėti „ir taip žinomos“ Barboros Radvilaitės,  tik visus kitus, t. y. vyrus arba, pasiskolintu jaunimo žargonu šnekant, „kietus senius“ Radvilas, nes juk apie šią moterį (kaip teigiama pranešimuose spaudai) ir taip visi žino. Čia kyla natūralus klausimas: kas yra tie visi, jeigu filmas edukacinis? Panašu, kad filmavimo komanda edukavo patys save, „Gustavo enciklopedijos“ stiliumi.