Nėra laiko gerumui

 Gerumui laiko yra...


Režisierius ir scenarijaus autorius Aloyzas Jančoras

Montažas Aloyzas Jančoras

Prodiuseris Aloyzas Jančoras

2014, dokumentinis, Aloyzo Jančoro videoantologija 


Gal tik per vėlai gerumą prisimename. Kai jau laiko jam mažai lieka. Taip tarsi užkadrinėje potekstėje teigia Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas apie Žebriūnų šeimą „Nėra laiko gerumui“. Pradėtas aukščiausia gaida – Arūno Žebriūno samprotavimais apie gyvenimo prasmę, visa tai čia pat paneigiant: „Ateina toks metas, kai nebesinori nei filosofuot, nei kalbėt apie gyvenimo prasmę, o vienintelis noras – tik išsivalyti savo dvasią, ir artimųjų matyti švarią dvasią – tai man dabar svarbiausia.“ Ir Giedrės Kaukaitės Žebriūnienės: „Keturios kartos čia nugyveno...“, javų lauke ieškant giminės šaknų. Paskui per distancinį montažą tos mintys ataidės visame filme. Tačiau kai pradedama aukščiausia gaida, galvoji: o ką reikšmingesnio filmo autorius dar gali pasakyti? Tiesa, filme bus skaudžių, net dramatiškų atvirumo akimirkų, bus nesaugumo, vienišumo ir net sutrikimo tarpsnių, ko nerasime „prestižiniuose“, dažnai nudailintuose nūdienos filmuose... Tačiau tai bus galima suvokti kaip tos pačios aukštos gaidos – gyvenimo prasmės – ieškojimo vingius.

Sunkūs Arūno žingsniai per sniegą į savo atokią kaimo sodybą. Uždaro vartus – tarsi atsiriboja nuo pasaulio, nori likti vienas, viską apmąstyt... Atsivers ne žiūrovui, o savo bičiuliui Aloyzui Jančorui, su kuriuo kūrė filmą apie Sąjūdį. Tėvai įteigė, kad lietuvių tauta yra išskirtinė, suformavo lietuvių įvaizdį – tai kuklūs žmonės, dvasiškai tarsi pakylėti. Arūno tėvas, Lietuvos karininkas, bolševikams okupavus Lietuvą, pasitiko juos su baltom pirštinėm ir buvo ištremtas. „Kada sugriovė tas vertybes, buvo labai sunku.“ Gal dėl to visa galva įpuolė į Atgimimo Sąjūdį, kad prikeltų žmonių sąmonėje tą idealizuojamą Lietuvą. „Mes padarėme didelį darbą... Atgimimas turi net globalinę reikšmę dekomunizavimo procese“, – šio Arūno įsitikinimo niekas nepakeis. Ir netikėta išvadą: „Romantikai buvom, negalvojom, kad kino negalėsim daryt“... Tie žodžiai skamba rodant mylimiausio Arūno Žebriūno filmo „Gražuolė“ kadrus. Tikrai feliniškas epizodas: tyloje viename Lietuvos kino studijos paviljone vyksta „paskutinė vakarienė“ prieš pradedant ją griauti. Tarsi šešėliai vaikšto daug metų čia dirbę žmonės. Dabar jie išmetami į nežinią. Tiksliau – į komercinį filmų turgų. Meno nebereikės.

Arūnas prisimena, kaip jiedu su Vytautu Žalakevičiumi ėjo pas sovietinę valdžią prašyti pinigų naujos Kino studijos statybai. Pinigų davė, Kino studiją pastatė. „Ir kada mane kviečia atšvęst šitos Kino studijos griovimą, man tiek sukyla paralelių ne tik apie Kino studiją, bet ir apie Lietuvos istoriją“, – sunkiai valdydamas sielvartą kalba Arūnas. Tas Kino studijos griovimas galėjo tapti viso filmo kulminacija. Aloyzas Jančoras turėjo galimybę asociatyviais epizodais iš Žebriūnų šeimos gyvenimo išauginti filmo dramaturgiją iki tos kulminacijos. Nes iš tikrųjų sugriuvo ne tik Kino studija, moraliai griūva ir teatrai, ir didelių menininkų, garsinusių Lietuvą, gyvenimai... Giedrė Kaukaitė, nepakartojamo balso, išskirtinio artistiškumo dainininkė, gebanti kiekvieną kūrinį – ir liaudies dainą, ir baroko stiliaus deimančiuką, ir Madam Baterflai arba Poulenco operos „Žmogaus balsas“ Moterį – dramaturgiškai ir vokaliai taip interpretuoti, tarsi būtų vis kita atlikėja, kita individualybė, savo noru pasitraukė iš scenos, nes nenorėjo prašinėti: „Duokite man koncertų“... Užtat ji taip giliai atjautė savo vyrą Arūną, pasitraukusį į kaimo tylą, nes nebebuvo filmavimo aikštelėje...

Kino studijos griovimo epizodą perkėlus į filmo pabaigą, kaip Arūno Žebriūno ir kitų menininkų viso kūrybinio gyvenimo metaforą, filmas būtų tapęs konfliktiškesnis, labiau atsiliepiantis į dienos aktualijas, tačiau jame priblėstų dvasiniai akcentai. Aloyzui Jančorui jie buvo svarbiausi. Tuos, dėl kurių kaltės buvo sugriauta Kino studija, gyvenimas kada nors nubaus. Bet ar ne svarbiau pačiam nubausti save, jei padarei klaidų, kurios sužeidė artimųjų širdis ir kurių beveik neliko laiko ištaisyti?.. 

Duktė Ūla Ulijona, Turino radijo orkestro altistų koncertmeisterė, kurios muzikavimas nuolat asociatyviai įterpiamas į filmą pereinant iš vienos skaudžios temos į kitą ir subtiliai kreipiant autoriaus mintį reikiama linkme, sako, kad didžiuojasi tėvais, iš kurių paveldėjo rimtą požiūrį į gyvenimo prasmę. Vis dėlto prasitaria, kad tėčio dėmesio jai trūko. Vėliau Arūnas tarsi pasiteisins, kad reikėjo kovoti už būvį, reikėjo uždirbti šeimai duoną. Su mama Giedre Ūla sakosi taip suaugusi, tarsi būtų vienas kūnas, tad žino, kaip skausmingai ji išgyveno pasitraukimą nuo scenos. „Grįždavome namo tik nakvoti“, – prisimena Giedrė nesibaigiantį koncertų ratą (apie tai buvo sukurtas puikus Jadvygos Janulevičiūtės TV filmas „Pašėlęs gegužis“), o Arūnas filmuodavo ir sekmadieniais. Kažkuris iš žiūrovų gal pagalvos, kad ir jo šeimoje panašiai: nėra laiko gerumui, kuris visų pirma reiškia dėmesį vienas kitam. Ar vien tik skubrus gyvenimo tempas dėl to kaltas?

Senokai Amerikoje (Kolorado valstijoje) gyvenanti kita Žebriūnų dukra Monika, filologė ir dailininkė, nuolat ilgisi Lietuvos, ir tai atsispindi jos paveiksluose, kuriuose iš visaip varijuojamų moters plaukų tarsi vilnija mintys-vaizdiniai apie Lietuvą su jos kryžiais, miškais, ežerais... Jų taip trūksta kalnuose, kur gyvena Monika: čia sausa ir saulė, nuo kurios norisi slėptis, ir pasiilgsti lietuviško lietaus... Ji sako, kad jos paveikslus inspiravo tėčio filmai, tėtis testamentu jai ir paliko teises į savo filmus ir scenarijus. 

Motina, tėvas, vaikai – tas ryšys paveldimas iš kartos į kartą. Kai jis nutrūksta, viskas subyra. „Ar yra tavo egzistencijos prasmė, jei sulaužei tuos archetipus?“ – klausia Arūnas. Ypač simboliškai nuskamba epizodas Arūno namuose, kai susirinkusi visa šeima sveikina jį gimtadienio proga, o jis dalija jiems savo iškeptą duoną kaip kalėdaičius. Kaip gerumą vienas kitam, kuriam atsiverti niekada nevėlu. Tai tarsi susitaikymo vakaras ilgai gyvenus atskiruose butuose, atskiruose gyvenimuose. „Keturios kolonos“, anot Ūlos, talentingos meno pasaulio individualybės, sunkiai telpančios viena greta kitos, po skaudžios vienatvės valandų stipriai pajunta tą dvasinio artumo ilgesį, kurį tiek metų nešiojo savyje ir slopino... 

Tiesa, tam tikra prasme Arūnas niekada nebuvo visai vienas. Jis sako, kad keturiasdešimt metų, kur jis begyventų, virš jo lovos visada kabojo tas pats Nukryžiuotasis, su kuriuo jis kas vakarą pasišneka, paprašo jo apsaugos savo vaikams ir visai šeimai, viskam, kas jam brangu. Ir jaučiasi esąs saugus. Šis epizodas tarsi grąžina į filmo pradžią apie dvasinį apsivalymą. Ir sujungia viską į vieną ratą. 

Labai gražiai Aloyzo Jančoro sumanytas epizodas, kur Giedrė aidu susišaukia su savo protėviais, asociatyviai nuotraukomis įpintais į jos pasivaikščiojimą buvusioje keturių kartų sodyboje ir ypač kadruose, kur ji stovi senų medžių alėjos pradžioje ir sako, kad viskas prasidėjo nuo ten, kur išsirikiavę medžiai, tai jos ir Arūno tėvų ir senelių kartos, jų nueitas gyvenimo kelias. Iš ten jų šaknys. Kaip lietuviško kino šaknys iš Arūno Žebriūno režisierių kartos. Ir gaila tų jaunų, ambicingų kūrėjų, kurie mano, kad Lietuvoje nebuvo nei Vytauto Žalakevičiaus, nei Raimondo Vabalo, nei Arūno Žebriūno, nei Almanto Grikevičiaus ar Marijono Giedrio, kad lietuviškas kinas prasidėjo nuo jų sukurto pirmo filmo arba, geriausiu atveju, nuo TV serialo „Moterys meluoja geriau“...