Mes dainuosim
Kas kam neaišku?
Režisierius ir scenarijaus autorius Robert Mullan
Operatorius Dmitrij Gribanov
Prodiuseris Artūras Dvinelis
Vaidina Agnė Sunklodaitė, Ramunė Skardžiūnaitė, Aistė Diržiūtė, Tauras Čižas, Perlis Vaisieta, Justas Vanagas, Darius Petkevičius, Liubomiras Laucevičius, Šarūnas Zenkevičius
2014, vaidybinis, 92 min. Platintojas „AcmeFilm“
2. „Kraujas mūsų filme nesiliejo laisvai. Skirtingai nuo Holivudo „blokbasterių“, kur kūnus suvarpo dešimtys kulkų ir kraujas trykšta fontanais, mūsų filme viskas vyksta kur kas mažiau pompastiškai, todėl gerokai tikroviškiau. Realybė juk kur kas baisesnė, nei rodo Holivude. Kulka, pataikiusi į kūną, įeina vos pastebimai, kraujo retai būna, dažniausiai net sunku suprasti, kas įvyko, o žmogus jau krenta nebegyvas...“. Tai ištrauka iš „Mes dainuosim“ pranešimo spaudai. Ji tokia viską paaiškinanti, kad galima daugiau nieko ir nerašyti. Maža to: jos retorika tiktų apibūdinti ne tik aprašomam reginiui, bet ir prieš jį buvusiems bei po jo pasirodysiantiems (koks stebėtinas produktyvumas) lietuviškiems filmams. Žinoma, dauguma pranešimų spaudai (o juos rašo tikrai ne režisieriai) tėra laikų, klikų ir komentarų generatoriai. Tačiau perskaičius tekstą nupurtė vien pagalvojus, kad tokiai retorikai žalią šviesą turėjo duoti patys kūrėjai. Pasijausti nejaukiai privertė net ne prastas skonis ir elementari nepagarba. Nejauku supratus, kad kūrėjams visai neįdomūs prieštaringi Sausio 13-osios įvykiai. Jie kuria specialųjį efektą, nors pranešimas spaudai ir teigia priešingai. Posakis „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ nepasiteisino: koks pranešimas spaudai, toks, deja, ir reginys.
3. Geram istoriniam filmui sukurti būtina medžiagos atranka, analizė, interpretacija, psichologijos išmanymas, autorinis požiūris ir, žinoma, motyvacija. Bet kam vargintis, jei galima atsiversti „Vikipediją“, surankioti plikus faktus ir pailiustruoti trupučiu „žmogiškojo faktoriaus“.
4. Rašydamas apie „Mes dainuosim“ susidūriau su keblumu, – kaip išsisukti nuo žodžių „filmas“, „pasakojimas“, „personažas“. Pasakojimas suponuoja rišlumą. Personažai prašosi transformacijos. Bet „Mes dainuosim“ primena penktos klasės istorijos pamokai sudėliotą judančią Power point prezentaciją. Arba vaikiškus piešinėlius su televizijos bokštą juosiančia žmonių grandine. Plevėsuojančiomis trispalvėmis. Juodais dažais nuteptu tanku. Tik jausmo tuose vaikiškuose vaizdiniuose yra visu guašo buteliuku daugiau nei „Mes dainuosim“ kadruose.
5. Motina ir maištaujantis jaunuolis, tėvas ir sūnus paklydėlis, nėščia moteris, dingusio vyro ieškanti žmona, senukų pora, kunigas. Tai veikiantys tipažai. Tautos veidas. Tipažams keistis nereikia. Jei sūnus pradžioje maištavo, tai ir maištaus. Jei motina prašo sūnų nevykti į sostinę, tai tą darys ir toliau. Jei moteris pasišventusi ieškos dingusio vyro, tai ir ieškos. Nesitikėkite tipažų psichologijos ir gyvų dialogų („Mano laisvės troškimas labai senas“). Tai mediniai ar net gelžbetoniniai veikėjai.
6. Per premjerą prodiuseris Artūras Dvinelis pasigyrė, kad ką jau ką, bet laikotarpio atmosferą filme pavyko perteikti. Po peržiūros supratau, kad „laikotarpio atmosfera“ yra chruščiovkės virtuvė, raudonas šviestuvo bumbulas kavinėje, kompotas valgyklos stiklinėje, „Foje“ daina „Laužo šviesa“ ir ant palangės auginamų svogūnų laiškai.
7. Jei meilė, tai raudona širdis. Jei liūdesys, tai riedanti ašara. Jei taika, tai baltas balandis. Jei nelaisvė, tai kalėjimo grotos. Jei laisvė, tai skrendantis paukštis. O kaip parodyti artėjantį priešą, kuris tuoj sutryps netvirtą Lietuvos nepriklausomybę? Kaip perteikti dramatizmą? Kaip padaryti, kad griebtų už širdies? Britas režisierius Robertas Mullanas žino. Jis rodo miško keliu važiuojantį tanką. Ir staiga tankas susiduria su automobiliu. Ir iš automobilio pabyra minkšti pliušiniai meškiukai. Ir krenta tie meškiukai ant purvinos žemės. Krenta sulėtintai. Stambiu planu. Fone nuriedant tankui. Kas sako, kad banalu.
8. Reginį kapoja juodi kadrai su titrais. Bėganti eilutė praneša, kad štai, „tikėdamiesi galimo puolimo, taikūs protestuotojai renkasi prie televizijos bokšto“, kad „pastebėta karinė technika, įskaitant tankus, judanti televizijos bokšto link“, kad „sustabdytas traukinys, keleivių tarpe vaikai iš Černobylio“, kad „vyksta pasiruošimas parlamento gynybai“, kad „praėjo keleri metai“. Ši papildoma informacija, matyt, pateikiama tiems, kuriems neaišku. Regis, Robertas Mullanas mano, kad neaišku visiems, sėdintiems kino salėje. Tik, spėju, neaiškiausia yra pačiam režisieriui. Todėl net kadrams su Šv. Kazimiero bažnyčios kepure arba Ignalinos atomine elektrine jis prilipdo titrus – „Vilnius“, „Ignalinos atominė elektrinė“.
9. Kai visos penkios „istorijos“ susibėga į vieną vietą – prie parlamento, įvyksta labai simboliška scena (dar viena). Greitosios pagalbos autobusiuke susitinka gimdanti moteris, senyvo amžiaus vyras ir kunigas. Šventa Lietuvos trejybė. Kol moteris gimdo, senukas pasakoja apie partizanus. Papasakoja ir numiršta. Moteris išklauso ir pagimdo. Kunigas visus peržegnoja. Dramaturginis sąrėmis.
10. „Mes dainuosim“ – propagandinis kinas. Padalytas į juoda ir balta. Negailima tokių sakinių kaip „žuvusieji išėjo, bet liko nepamiršti“ bei „už laisvę sumokėjome siaubingą kainą“: jie graudina ir grūdina. Šie žodžiai – balso už kadro valdžioje. Tai kinematografinė instancija, apibendrinanti visų žmonių patirtį, o pabaigoje būtinai primenanti (propagandinio kino taktika), kad reikia išlikti budriems, nes tankai gali sugrįžti.
11. Finale rodomas ilgas laidotuvių epizodas. Šalia suvaidintos ceremonijos montuojami archyviniai tikrų aukų laidotuvių kadrai. Yra inscenizuotos mirties scenos ir yra realūs žuvę žmonės. Iš arti, per arti. Visą „filmą“ nesugebėjęs pats išauginti dramos, Robertas Mullanas ją skolinasi iš archyvo. Ir tai, mano manymu, yra režisūrinė šventvagystė.
12. Dokumentiniai Sausio 13-osios kadrai „Mes dainuosim“ ir Šarūno Barto „Koridoriuje“. Palyginimui. Nors ir nepalyginama.
13. Spėkite, kokia daina skamba „Mes dainuosim“ finale, pasirodžius titrams? Taip, atspėjote.
