Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius

Benski šou 


Režisieriai Ričardas Marcinkus, Simonas Aškelavičius

Operatorius Julius Sičiūnas
Vaidina Ramūnas Cicėnas, Giedrius Savickas, Marius Repšys

2015, vaidybinis, 100 min. Platintojas „Full Screen“ 


Naujas lietuviškas filmas tapo tuo, ką galima vadinti nebeįvykiu. Anksčiau buvo laukiama, kada gi pasirodys lietuviškas filmas, dabar laukiama, kada nepasirodys. O jie vis pasirodo. Kažkas tyčiojasi iš siaubo žanro, pristatydamas begėdiškai nevykusį „Rūsį“, kažkas vidutinių pajamų šeimas gręžia apmokestindamas už didesniame ekrane rodomą televizinį turinį („Gustavo nuotykiai“), kiti tiesiog iki koktumo prastai perdarinėja jau (ne milijoną) milijardą kartų pasakotą istoriją („Pakeliui“), dar kiti renkasi seną gerą patikrintą būdą (ne pasakoti) varyti apie antrą galą stulbinamu pavadinimu „Nepatyręs“, o dar kiti tiesiog moko žiūrovą pamiršti, kad kadaise filmams buvo rašomi scenarijai ir juose vaidindavo aktoriai („Šventa karvė“), ką jau kalbėti, kažkas sukuria „Mes dainuosim“.

 

  

Šiame kontekste pasirodė ir Simono Aškelavičiaus bei Ričardo Marcinkaus filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Jame pasirodė ir liko iš jo niekaip neišsprūdęs. Šio filmo kūrėjai padarė vienintelius namų darbus – prieš kurdami savo filmą, pažiūrėjo nemažai kitų. To įrodymai driekiasi nuo jo pavadinimo iki kameros rakursų ir atskirų scenų. Jie matosi ryškiau nei tikimybė, kad kažkas šį filmą išties režisavo.

Taip, vyrai (režisieriai) nuoširdūs ir niekuo neapsimetinėja, aktoriai (Giedrius Savickas ir Marius Repšys) – taip pat, filme nenuskamba nė vienas keiksmažodis, o lietuviai neatrodo kaip paskutiniai išsigimėliai. „Traukinio apiplėšimas“, priešingai nei dauguma lietuviškų premjerų, nėra atgrasus, idiotiškai bukas, prikišamai vulgarus. Tai – didelis pasiekimas mūsų kalba sukurtų filmų sąraše.

 

Tačiau tai, kad „Traukinio apiplėšimas“ kitų lietuviškų filmų kontekste nėra tiek nemalonus, kiek prostatos būklės tikrinimas, nepaverčia jo žiūrėjimo išties malonia procedūra. Jį tiesiog lengviau iškęsti. Jau galima išgirsti, kaip nuosaikesni kino žiūrovai sako: „Bet juk nėra ten taip blogai, nebūtina ieškoti gilios prasmės, čia juk filmas pramogai.“ Be abejo – jie teisūs, niekas ne tik gilios, bet ir jokios prasmės šiame filme neieško, tačiau tai savaime nereiškia, kad jis nėra mėgėjiškas.

 

„Traukinio apiplėšimas“, matyt, turėjo būti amerikietiškos komedijos žanro filmas, kuriame įvykių realumas ne tiek svarbus, kiek svarbios pagrindinių veikėjų savybės, iš pradžių leidžiančios jiems pakliūti į prastą situaciją, o paskui padedančios iš jos kūrybingai išsisukti. Taip ir čia – Saulius ir Paulius patenka į bėdą, praranda prabangų automobilį, kurį jiems paskolino pogrindžio vadeiva pravarde Amerika. Paskui, gerokai vėliau, paaiškėja, kas ir taip aišku, jog taip Amerika buvo suplanavęs iš anksto, kad kvaileliai Saulius ir Paulius būtų priversti jam paklusti ir apvogtų traukinį, kuriame gruzinas švenčia vestuves su lietuvaite. Ir visa tai paskaninta meilės linija tarp Sauliaus ir minėto gruzino būsimos žmonos Justės. 

 

Jau nuo pirmų filmo kadrų, kuriuose pasakojama apie viršun metamą akmenį, o vėliau pateikiamas nereikalingas, šmaikščiu turėjęs būti trumpas filmo herojų pristatymas, darosi akivaizdu, kad „Traukinio apiplėšimui“ buvo rašytas ne scenarijus, o atskiros, matyt, juokingomis turėjusios tapti scenos. Parašius keletą jų, kitos buvo prilipintos, kad iš to išeitų kažkas panašaus į kino teatrui tinkamą pusantros valandos formatą. 

 

Dėl tokio fragmentiškumo, nežinodami, kaip užpildyti pasakojimo skyles, autoriai rodo lyrinius gamtos vaizdus, kuriuose rieda automobilis, traukinys ar motociklas. Panašūs kadrai filme kartojasi tiek daug kartų ir taip periodiškai, jog ima atrodyti, kad žiūri televizorių, kur kartkartėmis nutraukus pasakojimą reklamuojamas Anykščių miestas bei primiršta susisiekimo priemonė – traukinys. Taip filmas tampa panašus į „Benski šou“ tipo televizijos produkciją, nes juokinga (turėtų būti) ne pats naratyvas, o tik atskiros dialogų nuotrupos ar veikėjų mimikos. Kitaip tariant – situacijos. 

 

Kai nepavyksta pajuokauti, autoriai bando kurti įtampą. Filme dažnai keičiamas montažo tempas, o scenų kaitą nuspręsta papildyti garsu, lyg kadras iš ekrano išvažiuotų ir įvažiuotų, kas ir taip mėgėjišką filmą paverčia Final Cut Pro pirmoko scena pademonstruoti kuo daugiau efektų. Taip nevykusiai perimta Tarantino ir Ritchie pasakojimo dinamika atrodo lyg arklio bandymas susidoroti su padavėjo užduotimi. It plūgas akmenyse stringa ir paralelinio montažo sumanymai – nežinia, ko autoriai norėjo pasiekti jungdami saulės apšviestas meilės ir grubias nusikaltimo scenas. 

 

Scenarijumi, režisūra, operatoriaus darbu ir montažu – visais aspektais – šis filmas mažai kuo lenkia dar prieš dešimt metų vieno iš filmo režisierių S. Aškelavičiaus studentišką darbą „Lietuviškos grožybės“. Abiejuose apstu vėliavinių nuorodų į kitus filmus, abiejuose kuriamos juokingos situacijos, mažai teturinčios bendra su realybe, abiejuose personažai smarkiai perspausti. Tiesa, kai teta Beta tampa lietuvišku Chucku Norrisu ir kaip deus ex machina pakeičia įvykių eigą, širdis krusteli ir primena „Nesunaikinamus“. Tačiau režisieriai šios scenos neparuošia, nesuteikia jai pakankamai didingumo ir fanfarų, ją pristato kaip juokingą, tad žiūrovams nebėra ko juoktis. 

 

Šis filmas tikriausiai turėjo būti vesternas, tačiau jame vesterno yra tiek, kiek jo yra lietuvių folklore. Galbūt jis turėjo būti vesterno parodija, bet vėlgi, – kūrėjai, matyt, pasirinko keisti planą, nes lietuviams vesterno žanras nei imponuoja, nei yra žinomas. Tad atsitiko taip, kad filme yra visko po truputį, ir tai geriausiai nusako ne tik „Traukinio apiplėšimą“, bet ir visą šiandienos lietuvių kiną: tik paskirų scenų mišrainė, kurioje skleidžiasi ne mintis ar klausimas, o kūrėjų asmeninės simpatijos, kompleksai, ambicijos, pavydas ir beribis, nenusakomai milžiniškas troškimas patikti. Svajonė – patikti kuo didesnei masei žmonių.