Noras patikti
Pakeleiviai
Režisierius ir scenarijaus autorius Linas Mikuta
2015, dokumentinis, 17 min. Studijos „Cloud Production“, „Lela Films“
Sigutė
Režisierius ir scenarijaus autorius Linas Ryškus
Operatorius Vladas Naudžius
2015, dokumentinis, 32 min. Studija „Tremora“
Tardytojas
Režisierius Jurgis Matulevičius
Scenarijaus autoriai Jurgis Matulevičius, Vytautas Matulevičius
Operatorius Narvydas Naujalis
Vaidina Aleksas Kazanavičius
2014, vaidybinis, 21 min. Studija „Film Jam“
Tuštumos kilpos
Režisieriai Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis
Scenarijaus autorė Gabrielė Labanauskaitė
Operatorius Adomas Jablonskis
Vaidina Sandra Latanauskaitė, Aleksandras Rimdžius, Dovilė Alseikaitė
2015, vaidybinis, 10 min. Studijos „Incubus Films“, „Cloud Production“
Vaiduoklis, kurio neprisimenu
Režisierius Jonas Trukanas
Scenarijaus autoriai Jonas Trukanas, Gabija Siurbytė
Operatorius Saulius Lukoševičius
Vaidina Vaiva Mainelytė, Gabija Siurbytė, Valentinas Krulikovskis, Vitalijus Cololo
2015, vaidybinis, 15 min. Studija „Dansu“
Visagalis / Bejėgis
Režisierius, scenarijaus autorius, operatorius, montuotojas, prodiuseris Šarūnas Rudys
2014, eksperimentinis, 9 min.
Ir ankstesniame „Knygnešyje“ (2011), ir naujame filme „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ matyti, kad Jonas Trukanas žino, kaip gaminamas kinas. Vietų parinkimas, scenografija, apšvietimas, įvairios detalės (pvz., daiktai su šunelių atvaizdais interjere), aktoriai (šįkart lietuviško kino simbolis Vaiva Mainelytė) ir net specialieji efektai – viskas apgalvota, atidžiai ir kruopščiai parinkta. Bet tai savaime nesukuria kino. Todėl žiūrėdamas filmą tą ir tematai – techniką ir su šluota rankose besisukančią Vaivą Mainelytę. Ji vaidina pokštą – Alzheimerio liga sergančią pagyvenusią moterį, kuri savo bute vaikosi vaiduoklį. Ir šiam pokštui aukojama didžioji filmo dalis – ji blaškosi, bando pričiupti vaiduoklį, pasikviečia apsišaukėlius „vaiduoklių medžiotojus“ (režisierius leidžia televizine maniera pasiplaikstyti Vitalijui Cololo), šie išvilioja iš jos paskutinius pinigus ir palieka žioplinėti tuščiame kambaryje. Žinoma, visa tai rodoma tam, kad pabaigoje žiūrovas sužinotų (neva netikėta dramaturginė atomazga), kad tas vaiduoklis tebuvo dukra, apie kurios egzistavimą vargšė moteriškė primiršo.
Taip, Linui Mikutai kur kas geriau sekasi kurti dokumentinius filmus nei vaidybinius („Paskutinė vakarienė dviem“). Jis atidus aplinkai ir žmonėms, jį domina visuomenės pakraščiai, marginalijos (ne naujiena lietuviškoje dokumentikoje). Bet ir ankstesniuose, ir ypač naujame darbe „Pakeleiviai“ režisierius, man rodos, pavojingai laviruoja tarp jaudinančios dokumentikos ir paprasčiausio narcisizmo. „Pakeleiviuose“ Mikuta į savo automobilį įsisodina tris autostopininkus. Visi jie, kaip paaiškės vėliau, yra šiek tiek keistuoliai, prie visuomenės nepritampantys, kitokie žmonės: moteris vardu Agnė visą gyvenimą jautėsi „bjauriuoju ančiuku“ ir, jos motinos žodžiais tariant, nerealizavo savęs gyvenime – nesukūrė šeimos; paauglę per klaidą lengva palaikyti berniuku (tą Mikuta pradžioje ir padaro); studentas leidžiasi į filosofinius apmąstymus apie gyvenimą bei mirtį, jam lengva prilipdyti kuoktelėjusio etiketę. Visi jie trumpam, bet ne vienodu lygiu atsiveria (jautriausiai suskamba Agnės monologas). Bet vargu ar šių trijų žmonių išpažinčių ir to, ką jie papasakoja, užtenka, kad „Pakeleivius“ galėtum vadinti savarankišku dokumentiniu filmu, o ne eskizu galbūt ilgesniam filmui apie gyvenimo pakeleivius, kurių portretai, manau, sėkmingai galėtų tapti ir visos Lietuvos veidu. Todėl keliolikos minučių filmas primena tik dokumentinio kino pratimą, pabandymą, juodraštį, už kurio justi režisieriaus povyza: štai, padariau jaudinantį filmą iš nieko. Lengvai ir saldžiai.
Žiūrėdamas Šarūno Rudžio animacinį filmą „Visagalis / Bejėgis“ dėl jame naudojamos nespalvoto kadro estetikos ir kuriamos nejaukios atmosferos prisiminiau kelis puikius lenkų animatorius – Jerzy Kucią, Jerzy Kaliną, Janą Lenicą, Ryszardą Czekałą. Bet tai nebūtinai pagyrimas lietuvių animatoriui. Atpasakoti šio plastilininio animacinio filmo naratyvą – beveik neįmanoma. Yra vaikystės, šeimos dramos, mirties, sielvarto, liūdesio punktyras. Tarpuose – tyla, nutylėjimai ir pauzės. Žinoma, tarp daugelio šiandien kuriančių mūsiškių animatorių Rudys išsiskiria savitu stiliumi, bet, kaip ir daugeliui, jam pritrūksta gelmės, potekstės. Be jos tėra nugludintas estetizmas. O jis, kaip ir Jono Trukano bei kito „Kino pavasaryje“ pristatyto animacinio filmo „Miškas“ (rež. Ignas Meilūnas) atveju, susijęs tik su technika. Lietuviškoje animacijoje pasiilgstu Antano Janausko vertų sąmojų, įžvalgų ir visuomenės kritikos.
Kad jauni lietuvių režisieriai išmoko laikyti rankoje kamerą – akivaizdu. Bet įmantrūs rakursai, paskraidžiojimai ir sulėtinimai be turinio retai sukuria prasmę. Vis dėlto meistrystės fantomų iš lietuvių kūrėjų neatimsi. Kaip neatimsi ir kataloge prie filmo „Tuštumos kilpos“ (rež. Gabrielė Labanauskaitė ir Adomas Jablonskis) aprašymo besipuikuojančio skambaus apibūdinimo „vizualus eilėraštis, kurio verbali kalba išversta į kinematografijos kalbą“. Ką jau kalbėti apie oksimoroninį žodžių junginį – „filmo metafora simbolizuoja užmirštus pasąmonės kambarius“. Bijau, kad tuo viskas ir pasakyta. Kilpa užveržta.
Lino Ryškaus sukurtas dainininkės, tris kartus „Dainų dainelės“ laureatės Sigutės Trimakaitės portretas „Sigutė“ dvelkia ramybe ir stoišku asketizmu. Rėksmingų ir visomis išgalėmis bandančių įrodinėti (profesionalumą, meistrystę, technikos išmanymą) filmų kontekste – tai didelis privalumas. Taip, dokumentiniam filmui galima prikišti šiokią tokią formos stoką, lyg režisierius iki galo nežinotų, ką ir kodėl jis norėjo žiūrovui papasakoti, bet nuo to, pripažinkime, kenčia ne pirmas lietuviškas filmas. Visgi scenos, kai Trimakaitė dainuoja provincijos traukinių stotyje arba lankosi senelių namuose, paperka nuoširdumu ir tikrumu.
„Tardytojas“ nėra puikus filmas. Jam stinga drąsesnių dramaturginių ėjimų, stipriai prasidėjęs (dinamiškas montažas, geras operatoriaus darbas, kadro kompozicija), vėliau jis kiek išskysta. Bet tai buvo vienintelis iš šešių filmų, kurie neleido suabejoti, kad matai kiną. Jurgis Matulevičius, kaip ir ankstesniame filme „Auka“ (2012), moka kurti neramią nuotaiką ir supranta pauzės vertę. Aleksas Kazanavičius vaidina KGB tardytoją, kurio darbas yra apklausti įtariamuosius menininkus. Repetuodamas būsimą apklausą jis vienu metu atlieka ir tardomojo, ir tardytojo vaidmenį. Jam berepetuojant, tapatybės pranyksta, o nusikaltimas, kaltė ir bausmė galiausiai nebetenka prasmės. Kaltintojas virsta kaltinamuoju, ir atvirkščiai. Režisierius įžvalgiai prisilietė prie amžinos teisėjo ir aukos situacijos dualumo, nors į pabaigą, mano manymu, pernelyg nuslydo į teatrinę manierą ir nebeišlaikė ritmo ir to „kietumo“, kurį žadėjo pradžioje. Tačiau matyti žinančio, ko nori, režisieriaus darbą su aktoriumi visada įdomu.
