Dėdė, Rokas ir Nida
Roko iš Rokiškio nuotykiai Nidoje
Roko iš Rokiškio nuotykiai Nidoje
Režisierius Justinas Krisiūnas
Scenarijaus autorius Augustinas Gricius
Operatorius Marius Komičius
Montažas Linas Grubys
Vaidina Arūnas Storpirštis, Martynas Levickis, Justė Zinkevičiūtė, Airida Gintautaitė, Aleksas Kazanavičius, Džiugas Siaurusaitis, Sakalas Uždavinys 2015, vaidybinis, 110 min.
Platintojas „UAB Incognito Films“
„Dėdė, Rokas ir Nida“ (rež. Justinas Krisiūnas) – lyg ir šiltas, spalvingas, ne pernelyg protingas, bet ir ne itin pretenzingas filmas, tačiau problemos prasideda jau tada, kai pristatomas veikėjas – Rokas iš Rokiškio (o vėliau čia dar atsiranda ir roko grupė). Taigi Rokas (jį vaidina akordeonistas Martynas Levickis) turi kažkokių problemų su teisėsauga, kažkoks Vytautas Didysis jį pasiima iš Rokiškio areštinės, nes vaikinas kažkodėl nukabino gatvės pavadinimo lentelę (beje, Šv. Roko). Netrukus jis sutinka pažįstamus vietinius tūsovščikus, duoda jiems tris litus ant alaus ir jo kišenėje kažkaip atsiradusį laimingą loterijos bilietą. Roko tėvas kažkodėl nusprendžia išsiųsti sūnų perauklėti savo broliui Gintarui (Arūnas Storpirštis) į Nidą. Gintaras yra ekscentriškas pagyvenęs vyras, buvęs buriuotojas, kaip vėliau paaiškėja, – kamuojamas praeityje įvykusios nelaimės. Jis rūko žuvį savo idiliškame namelyje, kuriame gyvena su drauge ir jos sūnumi. Autostopu keliaudamas į Nidą Rokas sutinka roko grupę „Freaks on Floor“ ir gražuolę jų palydovę Justę (Justė Zinkevičiūtė), kurią netrunka įsižiūrėti. Atvažiavus į Nidą paaiškėja, kad jo dėdė dar labiau padykęs nei pats Rokas. Po to prasideda jų tarpusavio santykių krizė, kuri susipina su sunkiai besuskaičiuojama galybe siužetinių linijų – Roko ir Justės meilė, Justę persekiojantys nenaudėliai, dėdės ir jo draugės santykiai, artėjanti regata, aukštesniems „šulams“ paklusni vietinė policija, praturtėję rokiškio tūsovščikai, taip pat atkankantys į Nidą, dviratį praradęs sveikuolis Šarūnas Sveikata ir t. t. Tiesą pasakius, pabaigoje net nustembi, kad visos šios linijos susieina ir „išsiriša“.
Tačiau linijų ir veikėjų gausa tikrai pakiša koją – bežiūrint kartais sunku susivokti, kas yra kas ir kodėl tai rodoma. Nepakankamai apgalvoti ir veikėjų charakteriai ar jų kalbų ir elgesio motyvai. Didžiausia filmo problema, jau tampanti „amžinąja“ lietuvių pramoginiam kinui, – neva šmaikščiai skambantys, bet dažnai tiesiog nereikalingi berte beriami dialogai, kuriuos girdint norisi verčiau pasislėpti nei nusijuokti. Kaip nesinorės slėptis, kai Rokas, paklaustas, kodėl turi problemų šeimoje, „atsiveria“, kad tėvas jį vertęs studijuoti ekonomiką, o iš tiesų jis – „prie meno ir filosofijos“.
Dar vienas opus šio filmo klausimas –Levickio vaidyba. Švelniai tariant, jis iškart iškrenta iš profesionalių ir ekrane natūraliai atrodančių aktorių tarpo. Nors greičiausiai buvo pasikviestas rinkodaros sumetimais. Jo vaidinamas personažas veikiau atlieka tik įvadinę funkciją: atsiradęs Nidoje užleidžia savo vietą dėdei Gintarui. Tačiau veikėjų gausoje užgožiama ir dėdės linija, ji nėra išgryninta, nejaučiame šio veikėjo dramos, todėl ji, kaip ir filmo finalas, nėra paveiki. Vis dėlto žiūrovo dėmesį (kas gi įvyks toliau?) filmo kūrėjams šiaip taip pavyksta išlaikyti.
Filme gausu lietuviškos alternatyvios muzikos. Ja nėra piktnaudžiaujama, ji nėra kišama pernelyg įkyriai. Tačiau kaipgi lietuviškas komercinis filmas – be duoklės lietuviškam alui? Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ visus linksmino kadras su „Blindos“ alumi, čia akį rėžia herojų iš rankų nepaleidžiamas „Švyturys“.
Ką gi, lietuviško komercinio kino kartelė po truputį kyla. Nebėra vien pokštų apie antrą galą, kaip plačiosios lietuvių auditorijos pamėgtuose „Zero“ ar „Valentinuose“, pradedamos pasakoti nuoširdesnės ir žmogui artimesnės istorijos. Deja, įprastų lietuviško komercinio kino ydų neišvengiama. Galbūt ši situacija galėtų keistis, jei tokių filmų kepimo konvejeris kiek sulėtintų greitį ir daugiau dėmesio bei laiko būtų skiriama pasakojamoms istorijoms.
